Nomeda Marčėnaitė: „Gali kalbėti apie save kaip apie gražų nuotykį“

Menininkė Nomeda Marčėnaitė gyvai šneka apie viską - nuo vaikų auklėjimo iki tinklinio treniruočių. Pokalbis džiugina spalvingumu ir atvirumu, protarpiais pašnekovės akyse suspindinčiomis ašaromis ir skambiu juoku.

Kuo užsiimate dabar, kai nesate TV laidų vedėja?

Menais. Iš tikrųjų niekada ir nedariau jokios rimtesnės pertraukos. Ir net kai būdavo gėda dėl tų savo darbų, į tai žiūrėjau tarsi muzikantas į gamos grojimą. Be abejo, tai yra ir uždarbis, gražus būdas uždirbti pinigus. Dar šiandien važiuodama galvoju sau: kaip man patinka uždirbti pinigus gražiai. Elegantiškai.

LTV vedėte laidą „Tėvai ir vaikai", o iš Jūsų viešų pasisakymų dažnai atrodo, kad Jums labai svarbu būti mama. Ar tai tiesa?

Na, taip. Bet tai nereiškia, kad aš nedarau klaidų. Man tai yra be galo svarbu, bet aš darau tas klaidas kas dieną, nuolatos. Neskirdamas pakankamai dėmesio vaikams, tu prarandi galimybę būti jų draugu. Aš, atvirkščiai, labai kibi, kaip tas kibis, varnalėša - nenukrapštysi. Pati žinau turinti tokią ypatybę - kartais vaikus persekioju: tai man iš jų kažko reikia, tai nurodymų tūkstantį duodu, tai dar ką nors... Kažkada, pamenu, Ula man primelavo, o aš įsisprendžiau ir sakau: „Ar aš tau kada nors melavau?" Paskui pati sau galvoju: „Begėde tu, vaikystėje vai kiek melavai." Tai po to, atsitokėjusi papasakojau Ulai, kaip vaikystėje pati melavau ir kad, matyt, pakankamai, jog dabar man tai neteikia džiaugsmo. Kažkaip prislegi tą vaiką kartais... Kaip jam atlaikyt? Juk aišku, kad jis tavim šventai tiki ir tada jaučiasi paskutinis nenaudėlis.

Kas Jums atrodo svarbiausia auklėjant vaikus?

Turbūt vienas dalykas - leisti jiems būti savimi. Padėti jiems augti, parodyti gražius dalykus, padėti susigaudyti šitam pasauly. Na, ir būti su vaikais - tiesiog būti. Štai pagrindiniai dalykai. Gali duoti tiek, kiek turi. Galbūt svajoji, kad galėtum būti ir protingesnis, dar kažkoks, bet turbūt svarbiausia kartais pasakyti vaikui, kad ir tu klysti. Ir aš dabar žiūriu, kad mano mažiai mane kritikuoja. Jeigu didysis niekada nedrįsdavo, nes aš tokia visai „totalitarinis režimas" buvau, tai šitie jau man pasako.

Kas, galėtumėte sakyti, Jums pavyko auklėjant vaikus?

Nežinau, negalėčiau girtis, tai labiau medžiotojų privilegija. Sakykime, kai Dovas buvo mažiukas, jam labai nesisekė mokslai (čia aš irgi prisidėjau - per anksti išleidau į mokyklą). Ir, kai mačiau, kad nesėkmės jį patį žlugdo pasakiau: „Dovai, vieną dalyką žinau - tu būsi labai geras žmogus, kad ir kas nutiktų." O dabar galvoju, kad taip ir yra, kad jis tikrai labai geras žmogus. Nepaprastai doras, toks geruolis. Tiesa, noriu pridurti, kad laimei, dvyliktoje klasėje prabudo Dovo motyvacija, jis užsirašė į kursus Dailės akademijoje, juos sėkmingai baigė, o po to įgijo ir interjero dizaino specialybę.

Tai Jums pavyko užauginti sūnų geru žmogumi?

Ai, nežinau, ar pavyko. Dabar žiūrėsiu, kaip kiti vaikai augs. Ar man pavyko, ar tiesiog jis iš prigimties... Kažkada Titas išgrūdo Ulą iš vonios. Tuo metu nieko nesakiau, bet vaikai paprastai laukia - ateik pas mus pasikalbėti. Tai nuėjau ir pas Titą pasikalbėti apie gyvenimą. Klausiu: „Titai, į ką tu nori būti panašus?" - Na, į Dovą, į Marių." - „Sakyk, ar Dovas galėtų taip pasielgti su Indra? O Marius?" - „Ne..." - „Tai dabar galvok. Sakai, nori būti į juos panašus, ir ką - nieko tau kol kas neišeina." Bet kiekvieną kartą, kai ką nors gero padaro, aš jį labai giriu. Nes man kartais atrodo, kad jam trūksta empatijos. Mokykloje „ant kilimėlio" aš dažnai dėl Tito reikalų stoviu. Tačiau iš tikrųjų vidinių problemų daugiau turi Ula, mes net ir pas psichologą lankėmės dėl to. Visada žinojau, kad žmogaus gyvenimo negali nepaveikti mamos palikimas, bet kad tokį gilų pėdsaką palieka, nė neįsivaizdavau... Mokykla jai buvo didelis išbandymas. Prasidėjo nevaldomas valgymas, per daug maisto. Pradžioj nesusigaudžiau - kur čia priežastis, kur pasekmė? Aš irgi buvau ją per daug užspaudusi. Kalba apie maistą mane pačią ėmė varyti į neviltį. Paskui nusprendžiau - viskas, palieku taip, kaip yra, tegul. Aš jos netraumuosiu. Kažkada ją pasisodinau ir sakau: „Ko tu nenori, kad aš daryčiau?" Tyli, matau - akyse parašyta, bet nesako. Bandau prakalbinti: „Ūlyte, tu turbūt nenori, kad aš tau apie maistą kalbėčiau." - „Taip... Nenoriu, nebenoriu..." - „Pasižadu, nebekalbėsiu tau apie maistą. O tu ar nori sužinoti, ko aš nenoriu?" - „Noriu." - „Na gerai, - sakau, - to ir to." Taip ir susitarėm.

Atrodo, kad Jūs daug šnekatės su vaikais. Kaip pasakėte Ulai, kad ji - įvaikinta?

Nebuvo tokios datos... Mes tik žinojom, kad tai tikrai nebus paslaptis. Lygiai taip pasakiau, kaip bet ką, ko klausė Titas. Viskas vyko labai organiškai. Ula tuo požiūriu priversta būti suaugusi - ji turi suvokti tokius dalykus, apie kuriuos kiti suaugusieji per visą savo gyvenimą net nesusimąsto. Būdama dvejų metų Ula aptiko, kad nuotraukose aš - besilaukianti Tito, gimdymas - tik Tito. Jos klausimas buvo labai įdomus: „Mama, o aš nebuvau kūdikis?" Sakau: „Saulute, aišku, kad buvai kūdikis, tiktai manęs šalia tavęs tuo metu nebuvo." Pasitaikė proga apie tai pakalbėti. Aš nebruku informacijos per jėgą. Laukiu, kol suformuluos klausimą - bet kokį. Ir labai stengiuosi į jį atsakyti, nes kito nebebus. Juk jeigu vaikas pajus, kad tai yra mano problema, tai kas čia nori mamai problemų sukelti? Su viskuo esu susitaikiusi, bet labai bijau, kad jai nebūtų per daug informacijos. Nes suvokiu, kad net dabar, su tuo, ką jinai žino, ir taip yra ką veikti. Matau, kokia jinai nepasitikinti savimi, ir bandau kiek galiu padėti. Tik išėjusi į mokyklą Ula buvo visiškai sunykusi, vienu metu jau atrodė kaip užguita alkoholiko žmona. Nei savo nuomonės sakys, nei ką nors išdrįs. O dabar vėl žiūriu - juokiasi ir leidžia sau pokštauti... Kai Titas suprato, jog Ula labai mylima (mokytojai juk irgi žmonės: kai kurie nusprendžia daugiau dėmesio skirti tokiam vaikui, kuris yra nukentėjęs; niekas jau nebesuvokia, kad tas vaikas yra mano ir kad čia yra lygiai tas pats, kaip imti gailėti Tito; bet tai yra žmogiška, aš galiu tą suprasti), tai jisai pareiškė klasėje, jog iš tikrųjų Ulai aš visai ne mama. Pareina namo, aš jį pasisodinu ir klausiu: „Gerai, Titai Jonuti, tai kas aš tada Ulai? Na? Siūlyk idėjas, variantus: močiutė, tėtis... Kas aš jai esu, sakyk?" - „Tai tu mama, betgi negimdei." - „Čia jau kitas klausimas, - sakau. - Bet ar aš dėl to ne mama?" - „Mama."

Ką išsaugojot sau? Kokie tie norai, poreikiai, džiaugsmai?

Iš tikrųjų, labai mažai jų turiu. Kartais pagaunu save, kad norėčiau kur nors iškeliauti viena. Pasiimti kuprinę ir iškeliauti. Kažkada taip padariau, bet kai grįžau, Marius buvo nevalgęs. Jis nieko nesakė, nesiskundė, tiesiog nevalgė. Kai matai, jog kaina yra tokia, tada pradedi galvot, ar tau tikrai to reikia. Gal kartais man užtenka įsivaizduot, kaip keliaučiau.

Jūsų viešas veidas yra „gera teta". Kiek jis atitinka Jūsų tikrąjį veidą?

Visą laiką tokiais atvejais sakau: jei matytumėt, kaip aš rėkiu ant savo vaikų, tai greitai persigalvotumėt. Kita vertus, labai norėčiau būti gera. Matyt, žmonės tą mano norą pastebi ir įvertina.

Koks Jūsų bruožas Jums labiausiai patinka?

Gal pozityvumas. Ir kadangi manęs daug kartų klausė, iš kur aš jo turiu, tai bandau jį paaiškinti keliais dalykais, genetika taip pat. Pavyzdžiui, turėjau dėdę (jis tik neseniai numirė) - Aido Marčėno, mano pusbrolio poeto tėvas. Jis buvo nepaprastai gražus žmogus, nepaprastai. Mano Dovas tokį stotą turi, tik yra liesas. O tas dėdė buvo solidus. Labai aukštas, didelis, stambus... Ir jis visada šypsodavosi. Netgi tada, kai... Pavyzdžiui, guliu aš ligoninėj dėl plaučių uždegimo. Toje pačioje, Antakalnio ligoninėje, kurioje jį tuo metu dializuodavo dukart per savaitę. Klausiu jo: „Dėde Vaidai, kaip jūs laikotės?" Jisai: „Puikiai, Nomedėle, puikiai!" Jo mirtis buvo labai gera priežastis su vaikais pasikalbėti. Sakau: „Štai matot, dėdės Vaido nebėra, bet juk tiek daug žmonių, kurie būdami gyvi nėra tokie gyvi, kaip dėdė Vaidas net po mirties." Svarbu rezultatas, pasekmės, kurios lieka po to žmogaus.

O koks Jūsų bruožas Jums nepatinka?

O... Čia sąrašas būtų daug ilgesnis. Daug kas. Plepumas. Karštakošiškumas. Bet aš nežiūriu į tai fatališkai. Greičiau, kaip į dalykus, kuriuos norėčiau pakeisti. Tokiais atvejais esu nusiteikus tiesiog sportiškai. Labai noriu tikėti, kad sulaukusi senatvės jau būsiu aptrynusi tuos savo kampus. Nebebūsiu tokia karštakošė, perfekcionistė, ne tiek reikalausiu iš kitų. Tiesa, su amžiumi, jau maniau, būsiu ištobulėjusi. Bet atsitiko viena juokinga istorija. Man buvo turbūt 40 metų, kai pradėjom žaisti tinklinį. Aš viską aiškinau, reguliavau, komandos draugai mane vadino trenere. Prisidirbdavau tiek, kad paskui važiuodavau ir galvodavau: Dieve, kas man neleido patylėti? Buvau tokio bjaurumo... Nuoširdžiai savęs nekęsdavau kartu su draugais, bet nieko negalėjau sau padaryti. Taip staiga, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ir išryškėja savybės, kurių nemanei turinti. Bet, mano nuomone, tuo žmogus ir yra įdomus. Galima pasakoti apie save kaip apie gražų nuotykį ir nieko su tuo nedaryti, tačiau man simpatiški tie žmonės, kurie ne tik kalba, bet ir iš tiesų stengiasi keistis.

Kas Jums padeda, kai būna sunku?

Aišku, artimi žmonės. Esu „skystalas". Tuoj pat pasiduodu, kraustausi iš proto. Turiu labai greitai pasidalinti su visais, man to labai reikia. Tokio nusiraminimo, ieškojimo, apkalbėjimo, apdainavimo. Gal tada gimsta kažkokie sprendimai. Žodžiu, man būna lengviau. Kartais ir su mažai pažįstamais žmonėmis, tarkim, su jumis, galiu labai atvirai kalbėti, nes apskritai nemanau, kad tai yra blogybė.

Ar, Jūsų manymu, tai yra moteriška savybė?

Vyras vyrui nelygu. Aš turiu Dovą, kuris yra labai šnekus, viską pasakoja. Na, ir ką? Kas pasakytų - nevyriškas? Labai vyriškas. Manau, žmogų normaliai auginant ir nesivadovaujant stereotipais, jog taip elgiasi vyrai, o taip - moterys, yra daugiau galimybių užauginti jį tokį, koks turėtų, norėtų būti. Kuriam lengviau būti. Juk jeigu pradėsi sūnui aiškinti, jog vyrai neverkia, tai aišku, kad jis stengsis neverkti. Bet ar dėl to jo gyvenimas pasidarys lengvesnis, ar dėl to jis taps tikru vyru? Aš abejoju. Arba moteris - moterimi? Tarp kitko, važiuodama pas jus stebėjau per perėją einančią labai gražią merginą, blondinę, avinčią aukštakulnius batus. Ir eina iš paskos du vaikinai, stebi ją. O aš žiūriu ir galvoju: ką sako šitie aukštakulniai? Aš moteris ir stypčioju kaip gervė? Dėl ko taip darau, juk man siaubingai nepatogu? Tai negali būti patogu! Kodėl tai yra gražu? Ar ją vaikystėje mama mokė, kad vis dėlto reikėtų rinktis viduriuką tarp to, kas visuomenei patinka, ko iš tavęs tikisi, ir to, ko tu nori pati? Ryški blondinė, štai tokie „kablai", nes berniukam, matau, to reikia. Bet negi jai reikia tik to? Ir šitokia auka tik siekiant teisingai pasiporuot? Auklėjant vaikus man labai svarbu juos auginti gebančius pasirinkti. Negaliu konkretizuoti, sakydama, kad televizija yra blogai. Ne - šlamštą per TV žiūrėti blogai. Televizoriui išjungti yra pultelis.

Ką Jūs patartumėt žmogui, atsidūrusiam sunkioje situacijoje?

Nėra tokių sunkių situacijų, iš kurių nebūtų išeities. Jeigu žmogus lieka gyvas, vadinasi išeitis vis tiek yra. Būčiau labai arogantiška, jeigu sakyčiau, jog žinau, kaip išsisukti iš tikrai keblių situacijų arba kaip išlikti jose žmogumi. Bet yra įrodymų, kad taip atsitinka. Jeigu jau žmogus pamatė, jog papuolė į bėdą, jis turi sugalvoti, už ko užsikabinti. Man labai patiko mitologo daktaro J. Campbello mintys. Jis, ieškodamas atsakymų sau, klausė, kaip elgtis, kai pasaulyje egzistuoja blogis, ką daryti? Ir gavo atsakymą: nori daryti, tai ir daryk. Yra gėris ir blogis, juoda ir balta - vienas be kito negali egzistuoti. Tavo apsisprendimas, ką tu darai. Jeigu nepatinka televizija, išjunk, daryk kažką prasmingo. Tu klausi, kodėl vaikams padedi, o seneliams ne? Prašom! Daugiau geranoriškumo. O šiaip man atrodo, kad geriausia pagalba sau yra tada, kai suvoki, jog ne tavo bėdos pačios didžiausios. Man labai gražu, kada bėdoj esantys žmonės padeda kitiems. Ir jiems neatrodo, kad neturi kuo. Aš sakau, kad lietuviai kaip tauta subręs tada, kai mes suvoksim, jog pasauly yra ir kitų bėdžių. Tada mes liausimės gailėti savęs. Kaip būna asmenybės branda, taip yra ir tautos branda. Subręsim. Jeigu išliksim.

Atsitiktinis įrašas
naujausi įrašai
archyvas
raktiniai žodžiai
sekite tinkluose
  • Facebook Basic Square
  • Twitter Basic Square
  • Google+ Basic Square