Nomeda Marčėnaitė: norėčiau būti sudeginta!

Kėdainiuose atidaryta menininkės, keramikės Nomedos Marčėnaitės paroda. Itin netradicinė ir itin netradicinėje aplinkoje. Vėlyvą popietę Kėdainių krematoriume pristatytos N. Marčėnaitės sukurtos urnos!

Tai jau ketvirtas mėginimas į šią įvairias emocijas žadinančią erdvę sukviesti meno mylėtojus. Beveik prieš dvejus metus, atidarant pirmąjį Lietuvoje Kėdainių krematoriumą, jo fojė jau veikė menininko Valentino Ajausko tapybos darbų paroda. Netrukus buvo pristatyta skulptoriaus Algimanto Patamsio kristalinė keramika. Šiuo metu čia demonstruojamos skaidrios dailininkės-scenografės Giedrės Riškutės-Kariniauskienės abstrakcijos.

Jas netikėtai papildė N. Marčėnaitės darbų paroda „Vakarinė šviesa“ – septynios akmens masės urnos mirusiųjų pelenams. „Ateityje meno akcijų ir pristatymų čia bus ir daugiau. Norėtume rengti kamerinės muzikos koncertus, poezijos vakarus, pašnekesius žmogaus būties tema. Juk statinio architektas Natkevičius yra pasakęs: „Niekas čia neturi dominuoti. Svarbu ne tik mirusysis, bet ir jį palydintys žmonės“, – krematoriume vykstančių meno akcijų idėją ir motyvus atskleidė jų kuratorė ir organizatorė Daina Andrikienė.

Pasak D. Andrikienės, menas gydo, ramina skausmą. Mirusiųjų artimieji teigia, kad netradicinėje aplinkoje meną jie pajuto kitaip, giliau, o širdyje tapo ramiau; žvelgiant į meno kūrinį emocijos rimsta, skaidrėja…. „Pastebiu, jog teigdami Gyvenimą iš jo išstumiame Mirtį. Bet tai, juk, neatsiejama. Tai, mano galva, harmonija. Nėra šviesos be tamsos, ryto be vakaro, net gera be bloga nebūtų taip vertinga. Kremavimas apskritai man yra konceptualiai priimtina idėja – po mirties pati norėčiau būti sudeginta“, – prasitarė Nomeda.

Gerbiama Nomeda, kas tavo gyvenime nutiko, kad ėmeisi egzistencinių dalykų – urnų kūrybos? Nori šokiruoti ar tiesiog pritrūkai pinigų pragyvenimui?

Kai nesenai užėjau į Vilniaus santuokų ir laidojimo rūmus, supratau, kad nenoriu nei tuoktis, nei mirti... (Juokėsi.) Kai apsilankiau krematoriume, reikalai pagerėjo. Supratau, kad ne viskas prarasta ir mano šeimynykščiams nereikės su manimi vargti... Noriu būti kremuota. Mane sužavėjo krematoriumo aplinka. Nepaprastai asketiška, skandinaviška, liuteroniška. Viskas padaryta labai taupiai, ekologiškai; elegantiškai sutvarkyta aplinka, veikianti sistema. Kurdama urnas jaučiausi taip ypatingai, pakylėtai, kad negaliu žodžiais apsakyti.

Ko gero, sulaukei įvairiausių klausimų. Nuo tokių, „kam tau to reikia“ iki „ar tau nebaisu“?

Ką reiškia baisu? Man nebaisu. Aš kaip tik jaučiuosi pakylėta. Visų pirma, ta idėja – mirusiojo kūno deginimas – man patinka iš esmės. Visų antra, kurdama urną, į kurią dedama kapsulė su palaikų pelenais, aš galvojau apie žmones. Dirbau ir jaučiausi pakylėta.

Labai įdomu... Visą žiemą, kaip sakei, užsiėmei moteriškais darbeliais, „puodeliavimu“ – mokei moteris piešti ant puodelių, bet paaiškėjo, kad tuo pat metu kūrei urnas...

Bet aš ir dabar užsiimu „puodeliavimu“! Tik kodėl manoma, kad žmogus – vienalypė būtybė? Aš manau, kad beveik kiekvienoje moteryje gyvena „minimum“ dešimt būtybių. Mes pamiršome, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Gyvenimas – tai „memento more“, tik man atrodo, kad į tai nemokam reaguoti paprastai ir santūriai. Pastebėjau, kas labiausiai bijo mirties. Nors gal ir klystu? Tai žmonės, kurie nerealizavo savęs gyvenime. Kurie jaučia, kad kažkas jų gyvenime neišsipildė, neįvyko. Tokie siaubingai bijo mirties. Ir aš galvoju, kad tai labai didelė problema, bet apie tai nekalbame.

Ką čia kalbėti? Mirtis ateis neprašyta, nekviesta...

Aš nenorėčiau nei sureikšminti šitos temos, nei jos apleisti, bet dabar mes mušame į vienus vartus – teigiame gyvenimą, gyvenimo džiaugsmą, ir elgiamės kaip vaikai, kurie vaidina, kad mirtis neegzistuoja. Iš tikrųjų ji neturėtų gąsdinti. Kai žinome, kad po dienos ateis vakaras, tuomet mokame įvertinti dienos trukmę, grožį ir stengiamės iš jos pasiimti kuo galima daugiau. Nes vakaras ateis... Aš į tai šitaip žiūriu, tiesa, sakrališkumo šįkart mano kūryboje yra; užtat jaučiuosi pakylėta ir man patinka tai, ką padariau.

Ką gi tu padarei? Kiek sukūrei urnų? Kokios jos?

Sukūriau septynias skirtingas urnas. Tikiuosi, kad išlikau ištikima savai stilistikai, ornamentams, man būdingoms spalvoms, ir netgi pasakiau sau: „Sau pasigaminsiu raudoną urną! Tikrai ne juodą!“ Nors apie tai šiaip sau plepsėt negalima, nes verbaliniai dalykai materializuojasi, bet man tai yra labai gražu, prasminga.

Taigi septynios išskirtinės urnos. Skirtingos, panašios, kokios?

Jų forma beveik ta pati, skirtinga tiktai ornamentika, dekoras. Norėjau surengti parodą, o ne turgelį. Kurdama jas galvojau apie konkrečius žmones - moteris, vyrus, vaikus... Todėl jos skirtingos. Skirtingai dekoruotos, „apsodintos“ skirtingomis gėlėmis. Akmens masės urnos, degtos +1300° C, yra atsparios atmosferos pokyčiams, jas galima laikyti kolumbariume.

Taigi urną bus galima pas tave užsisakyti – kaip keramiką, kaip koklius krosniai?

Kodėl gi ne? Pavyzdžiui, esu sukūrusi paminklą savo draugo mirusiam tėčiui. Ir savo močiutei esu padariusi. Padariau tokį, kokio ji norėjo – kuklų, šviesų, beveik baltą su nutūpusiu ant jo paukšteliu. Kuklus, vos pakilęs nuo žemės, nes ji tokio norėjo. Ir ateityje ketinu tai daryti, nes man tai labai įdomu. Gal keista, bet norintys būti sudeginti žmonės bijo, kad išnyks jų DNR. Todėl turiu planų kurti medalionus velionio plaukų sruogoms, kuriuos būtų galima kabinti ant urnos.

Ar mirtis, laidotuvės, jų atributai – improvizacijų objektas? Gal geriau šia tema neimprovizuoti? Improvizavai?

Kodėl ne? Aš niekaip nesuprantu, kodėl per laidotuves turi skambėti speciali laidotuvių muzika? Kurią išgirdus pasklida eglišakių kvapas? Aišku, tradicijų, ritualų reikia laikytis, bet atsiranda vietos ir improvizacijoms. Todėl, kad žmonės labai skirtingi, ir aš šįkart improvizavau ir įdėjau visą širdį.

Ko gero, kviesdama draugus į parodą sulaukei įvairios reakcijos, užuominų netgi apie pinigus?

Ką bedaryčiau, apie pinigus pagalvoju po to. Bet labai dažnai tie dalykai, kuriuos darau, mažiausiai galvodama apie pinigus, man jų ir atneša. Žinoma, tai nereiškia, kad šįkart visiškai neuždirbsiu. Bet ne apie tai kalba. Beje, tas urnas būtinai parsivešiu į Vilnių, ir surengsiu pristatymą, nes man labai norisi pakalbėti šita tema. Šia prasme esame „pusiau raiši“. Man atrodo, kad net džiaugtis gyvenimu negalime dėl to, kad paniškai bijome mirties. Apie tai reikia būtinai kalbėti. Netgi su vaikais.

Atsitiktinis įrašas
naujausi įrašai
archyvas
raktiniai žodžiai
sekite tinkluose
  • Facebook Basic Square
  • Twitter Basic Square
  • Google+ Basic Square