Variantai gyvenime yra tiktai du: arba liūdėti arba džiaugtis. Aš renkuosi antrąjį...

„Turbūt turėčiau verkti duodama šį interviu ir guostis, kaip sunku man gyventi...“ – kvatoja menininkė Nomeda MARČĖNAITĖ, ką tik atšventusi penkiasdešimtmečio jubiliejų. O jai tik laiko trūksta visiems sumanymams, kurie vos pramerkus akis kūliais ima verstis galvoje. Visoms kelionėms – kad ir į kitą pasaulio kraštą. Visiems jausmams, kuriuos ji vėl godžiai traukia lyg vasaros lietaus nuplautą orą. „Aš vėl gyvenu pilnavertį, gražų gyvenimą“, - prisipažįsta.

Paprastai tokios datos kaip penkiasdešimt moterims daug laimės neteikia...

Turbūt visus nuliūdinsiu, nes pasakysiu, kad penkiasdešimties sulaukęs žmogus yra visiškai toks pats kaip ir anksčiau. Nei jis labiau subręsta, nei tampa kokiu ypatingu ir protingu, kad staiga įgytų teisę žarstyti išmintį į kairę ir į dešinę. Man vis gražesni atrodo žmonės, kurie nėra kategoriški, kurie minkštai reaguoja į pasaulį. Va, turbūt tai yra dalykas, kurį su amžiumi aš irgi išmokau.

Gaila tik, kad visuomenėje vyrauja labai neteisingas požiūris į žmogaus amžių, tas skausmingai per ankstyvas nurašymas... Ypač toms, kurios nurašinėja kitas, vyresnes, moteris, galiu pasakyti vieną liūdną žinią: už jas jau irgi yra jaunesnių (juokiasi).

Didelis menas taip mokėti džiaugtis gyvenimu kaip jūs.

Turbūt tai – prigimtiniai dalykai. Sau man niekada neteko priminti, kad bet kokiame amžiuje gyvenimas yra gražus, kad reikia nepamiršti „chuliganavoti“. Tik reikėtų atskirti chuliganizmą ir infantilumą. Pastarasis – tai baimė užaugti ir pasenti. Ne veltui jaunoji karta vadinama amžino vaiko Piterio Peno karta: jie bijo atsakomybės, brandos, jie nori kuo ilgiau gyventi šalia tėvų... Kai kurias moteris ta baimė suaugti ir nepasitikėjimas savimi dar ilgai verčia pintis kasytes ir siūtis suknytes alia mokyklinė uniforma...

O aš visada rengiausi ir atrodžiau keistai, kitaip, ne pagal amžių... Ir ne todėl, kad būčiau norėjusi pabėgti nuo savo metų. Tiesiog tokia yra mano „chuliganavimo“ forma. Tokia buvau dar gerokai iki televizijos etapo, kai pradėjau vesti laidas ir žmonės ėmė pažinti mane gatvėje. Net plaukus skusdavau dar gerokai iki tol, kai tai pradėjo daryti popatlikėja Sineada O‘Connor. Buvo net metas, kai vyras mane kirpdavo: gabalais nelygiai iškramtydavo... Bet man buvo nesvarbu, nes visada gyvenau ir atrodžiau taip, kaip man buvo gražu. Reikia kvailioti, nes kitaip gyvenimas atrodys klaikiai nuobodus.

Tačiau nė vienas per gyvenimą nepraeina lengva ristele. Kaip išgyventi sunkius ir liūdnus etapus?

Man kartais atrodo, kad žmonėms tiesiog patinka liūdėti. Reikėtų suprasti, kad savaime džiaugsmingų įvykių gyvenime nutinka labai ribotas skaičius. Visa kita – jūsų požiūris. Jeigu nori džiaugsmų kasdienybėje, pats ir turi jų susikurti: pasodinai rožytę – malonumas, padarei darbą – šaunuolis, susišnekėjai su vaikais – super pasiekimas! Ir jeigu nėra taip, kad aš tiesiog mirštu nuo blogumo, tada aš esu laiminga. Alternatyvos gyvenime yra tik dvi: ar liūdėti, arba džiaugtis. Pavyzdžiui, atsidūręs vandenyje privalai plaukti, nes kitaip nuskęsi. Gyvenimas – lygiai toks pats: jame reikia plaukti, jeigu pavargsti, mokėti pailsėti, paplaukti ant nugaros, pasisukinėti vandenyje... Bet jeigu visai nieko nedarysi, tada eisi į dugną.

Tačiau penkiasdešimtmečio išvakarėse išgyventi skyrybas... antras skyrybas gyvenime... Jausmas, kai teismas paskelbė, kad oficialiai esate išskirti su dalininku Mariumi Jonučiu, turėtų būti ne iš pačių maloniųjų...

O koks skirtumas, kokiame amžiuje skiriesi ar tuokiesi? Tai tėra formalumai. Man, pavyzdžiui, apskritai atrodo, kad tekėti nėra būtina. Bet jeigu mylimas vyras tavęs paprašo tuoktis, kodėl gi ne? Mes su Mariumi jau šešerius metus gyvenome kartu, kai aš pagaliau išsiskyriau su savo pirmu vyru. O mūsų su Mariumi skyrybos oficialiai įvyko dabar, nors realiai – daug anksčiau, prieš ketverius ar penkerius metus. Nesu formalistė ir man visiškai vienodai, ką apie tai galvoja kiti. Turiu savo aiškias moralės normas, požiūrį, kas yra gerai ir kas blogai.

Kaip sekasi sutarti su buvusiu vyru?

Mes labai draugiškai bendraujame. Visada elgėmės civilizuotai. Tiesiog nematau dėl ko reikėtų pyktis su žmonėmis, su kuriais tavo nuomonė apie ką nors vieną dieną ima ir išsiskiria. Nematau reikalo staiga pulti su jais bartis, ginčytis, įrodinėti savo tiesas... Džiaugiuosi, kad ir su Mariumi mes išmokome gražiai bendrauti. Iš pradžių dėl vaikų labai stengiausi taip elgtis, nes jiems reikia tėvo. Būtų kvaila, jeigu aš pykčiausi su Mariumi: mes juk turime gražius, šaunius vaikus. Mes turėjome dvidešimt tobulų gyvenimo metų. Daug kartų dar tada, kai gyvenome kartu, pagalvodavau, kad yra žmonių, kurie gal nė vienų metų, nė vienos tokios dienos nėra išgyvenę. O aš turėjau dvidešimt metų! Už tai Mariui – ačiū. Už viską ačiū.

O kažkas ištikti du žmones gali... Niekas nuo to nėra apdraustas. Savo vaikams vis bandau pasakyti, kad jie nelauktų ir nereikalautų iš gyvenimo idealių, tobulų situacijų, nes tokių gali niekada nesulaukti. „Aplinkybės taip, kaip jums norisi, gali nesukristi niekada! - aiškinu. – Todėl, jeigu turite šalia mylimus žmonės, matykite pačias geriausias jų savybes. Į smulkmenas apskritai bandykite nekreipti dėmesio.“ Tik, deja, toks protingas supratimas ateina tik su ta sumauta branda (juokiasi)...

Kažkas po tokių išgyvenimų išvis nebeatsitiesia...

Aš turiu labai aiškią formuluotę: „Tavęs nenuskriaudė. Tu leidai, kad tave nuskriaustų.“ Viskas: meilės, nuoskaudos, santykiai, – vyksta tavo galvoje. O kitas žmogus vieną dieną gali tiesiog imti ir... persigalvoti, kitaip mąstyti pradėti, požiūrį pakeisti. Bet tu į jį projektavaisi kaip fikusas į šalia įsmeigtą pagaliuką... Patraukė atramą – ir virsti ant šono. Todėl visada kartosiu, kad reikia labai rimtai investuoti į vazoną: kad būtų vietos iškeroti šaknims ir kad, kam nors patraukus pagaliuką, nenuvirstum ant šono kaip gležnas augalėlis.

Aišku, kaip bet kuris kitas žmogus, kuris atsidurtų tokioje situacijoje, aš perėjau visas emocijų ir išgyvenimų stadijas. Jeigu esi protingas, darai išvadas, mokaisi... Ilgainiui net ir didžiausi skausmai aprimsta. Turiu pasakyti, kad moterys turi labai stiprų bendruomeninį jausmą. Pajutau tai skyrybų metu. Tiesiog gatvėje prie manęs prieidavo ir padrąsinančiai sakydavo: „Viskas bus gerai. Viskas bus gerai.“ Aš tai labai vertinau.

Tie ketveri ar penkeri pastarieji metai buvo tikras permainų laikas, kai pokyčiai biro vienas po kito: skyrėtės, iš savo kaimo persikraustėte į Vilnių, visiems vėl priminėte, kad vis dar esate talentinga keramikė, dailininkė. Galų gale net nuskambėjo frazės, kad po intensyviojo televizinio laikotarpio visiems laikams atsižadate darbo TV dėžutėje.

Oi, čia patys žurnalistai taip parašė! Manęs jau niekas net nesivargina paklausti: visi apie mane viską žino ir patys daro išvadas. Arba pakoreguoja, kad gražiau skambėtų... Va, neseniai vienai žurnalistei pasakojau apie savo dabartinį draugą. „Na, ką padarysi: širdys kartu, bet užpakaliai – tai atskirai“, - draugiškai paaiškinau. Ir po kelių dienų skaitau straipsnį: „Širdimis mes kartu, bet gyvename atskirai.“ Ir akimirksniu iš pokšto išėjo banalybė! Negi turėjau meluoti ar vaidinti, kad mes su draugu už mažųjų pirštukų susikibę vaikštome?..

Ir mintis, kad niekada negrįšiu į televiziją, ne mano buvo pasakyta. Po intensyviojo penkerių metų laikotarpio televizijoje aš iš tiesų buvau labai pavargusi, sveikata visai sugriuvo, aš iš ligoninių neišėjau... Bet nėra čia ką liūdnai apie tuos laikus kalbėti, nes atrodys, kad bandau laurų vainiką sau penkiasdešimtmečio proga užsidėti! Atsigręždama į praeitį galiu tik pasidžiaugti, kad televizijoje išmokau vieno svarbaus dalyko: kartais gali kas nors ir neišeiti... Ne dėl to, kad nesugebi. Tiesiog neišeina. Kai prodiuseris Justinas Milušauskas kvietė mane vesti laidos „Nomeda“, sakė: „Tu esi mano svajonių laidų vedėja.“ O kai pamatė pirmus įrašus, jo euforija baigėsi. Neišėjo man iš pradžių televizijoje, visai neišėjo... Kai pagalvoji: kas aš tokia buvau? Dailės akademiją baigusi moteriškė? Jau ir senstelėjusi: man tada trisdešimt ketveri ar penkeri buvo. Bet manimi pasitikėjo, mane pakvietė! Tą akimirką pati užsispyriau: „Na, palauk. Nejaugi aš negaliu kažko padaryti gyvenime?!“ Penkerius metus penkiskart per savaitę užsispirdavau! Jeigu „Nomeda“ būtų ėjusi tik kartą per savaitę, mano patirtis televizijoje tik su šita laida būtų dvidešimt penkeri metai! O paskui buvo dar daug kitų laidų, projektų... Pagal intensyvumą mano praktikoje būtų kokie keturiasdešimt televizinio darbo metų. Užtat namuose aš jau daug metų neturiu televizoriaus ir jo nežiūriu (juokiasi).

Ko gero, aš apskritai nelinkusi knaisiotis praeityje, svarstyti, galėjo būti taip ar kitaip... Praeičiai turiu tik vieną apibūdinimą: išnaudojau visas man duotas galimybes. Va, kažkada kontrabanda net į Senegalą suskraidžiau! Aš tokių nuotykių gyvenime turėjau!.. Esu absoliuti avantiūristė: akys ima žibėti, kai tik pajuntu artėjančio nuotykio skonį.

Viena iš tokių avantiūrų buvo kelionė jachta su būriu draugių. Kiek žinau, ji tapo lemtinga – susipažinote su dabartiniu širdies draugu Vytu.

Mes buvome šiek tiek pažįstami ir prieš tai. Bet toje kelionėje aš jį pažinau kitokį. Vytas tada be galo daug pasakojo apie savo mirusią žmoną Juliją. Aš jo tiesiog klausiau...

Apskritai mes toje kelionėje buvome tarsi du „kitokie“ keliautojai. Vytas – jachtos, kurią leidomės į kelionę po Viduržemio jūrą, kapitonas. Nors tąkart laivą valdė kitas kapitonas, tačiau Vytas vis tiek stengėsi būti už viską atsakingas, anksti keldavosi, viskuo pasirūpindavo. Aš – vyturys, kuriam miego užtenka vos keturių penkių valandų. Kai būdavome prisišvartavę prie kranto, iš pat ryto aš eidavau į uostą – ieškodavau, kur galėčiau kavos išgerti. O Vytas – vis su reikalais. Mes retsykiais kur nors susitikdavome ir kalbėdavomės. Tas mūsų bendravimas buvo kažkoks kitoks, ypatingas: Vytas neužsičiaupdamas pasakojo apie savo šviesaus atminimo žmoną, o aš klausiausi tos nepaprastai gražios meilės istorijos... Kaip perkūnas iš giedro dangaus jiems buvo žinia apie vėžį. Julijos neliko per metus... Vienam sūnui tada buvo gal dešimt, kitam – vos treji. Jie palaidojo patį artimiausią, brangiausią žmogų... Gal jeigu tik iš Vyto būčiau tai girdėjusi, pamanyčiau, kad idealizuoja santykius. Bet apie jų šeimą visi draugai bei artimieji pasakojo kaip apie ypatingą. Jie buvo labai talentinga pora, abu – dizaineriai, kūrę be galo gražius darbus.

Klausau ir šiurpas kūnu eina... O kaip tas moteriškas pavydo jausmas? Baimė, kad galbūt būsiu lyginama su ta moterimi?..

Tikrai galiu pasakyti, kad su gyvaisiais konkuruoti – kur kas lengviau... Bet iš tikrųjų aš nebijau to lyginimo, nes niekieno vietos užimti nebandau. Kita vertus, geriausiai vyrą pažinsi pasiklausęs, kaip jis šneka apie moterį. Ir pats geriausias Vyto įvertinimas, kad jis turėjo tokius santykius ir tokį gyvenimą. Žmonės su patirtimi: matę ir gėrio, ir skausmo, - man yra patys gražiausi, nes jie yra asmenybės, jie turi kuo dalintis. Vytas – nuostabus žmogus: dirba Dailės akademijoje, dėsto dizainą, nuostabiai moka dirbti su studentais. O jachtos – jo hobis, džiaugsmas, jo svajonė kuo daugiau keliauti. Aš gyvenime net neturiu tokių tolimų projekcijų kaip jis.

Jei viskas taip puiku, kodėl tada, leiskite pacituoti, „jūsų užpakaliai ne po vienu stogu“?

Todėl, kad fiziškai tiek žmonių kartu sutalpinti viename būste, – neįmanoma. Yra Vytas, du jo sūnūs ir jo mama, kuri padeda auginti vaikus. Esu aš ir du mano vaikai. Taigi, septyni žmonės, praktiškai kiekvienam reikia atskiro kambario. Užtat mes gyvename labai romantiškai! Vėl pakartosiu: kokios aplinkybės yra, tokios yra pačios geriausios. Turi mokėti džiaugtis jomis, kitaip galiausiai atsidursi prie suskilusios geldos. Va, neseniai kalbėjausi su drauge, kuri jau po antros galvos smegenų operacijos guli ligoninėje. Ir ji sako: „Yra, kam būna ir blogiau...“ Tai kaip aš galėčiau dejuoti?! Ir guostis dėl penkiasdešimtmečio krizės būtų tikras išpindėjimas! Aš pavydžiu sau gyvenimo, kokį turiu!

O gal tos oficialios skyrybos būtent dabar įvyko dėl to, kad žadate vėl tekėti?

Aš niekada nieko nežadu ir stipriai neplanuoju (juokiasi). Va, iš pradžių net to penkiasdešimtmečio visai nenorėjau švęsti. Aš ir penkiasdešimt – nesuderinami dalykai! Kai pagalvojau: „Ta pompastika... svečiai turės kalbas sakyti, tostus už mane kelti... Jėzau Marija!“ Kiti penkiasdešimtmečiai gal ir gali iškilmingai švęsti savo jubiliejus, nes jų pavardės aukso raidėmis įrašytos vikipedijose ir google. O aš?.. Nieko aš nepadariau, nieko nenuveikiau. „Ne, reikia pabėgti. Pabėgti į kokią kelionę ir viskas“, - rezgiau mintyse. Bet pamenu, pasigavo mane bičiulis Mindaugas Šventoraitis ir sako: „Nomeda, niekas taip nedaro. Drąsios moterys jubiliejams drąsiai žiūri į akis.“ O po kelių dienų sėdint koncerte filharmonijoje man šovė į galvą mintis: „Juk ne kam nors pasisekė, kad aš gimiau. Tai man pasisekė, kad turiu žmonių, kurie mane mylėjo ir myli, kurie traukė mano subinę iš pačių įvairiausių istorijų, kurie visada buvo šalia, kurie ėjo kartu koja kojon! Ir kodėl aš taip susireikšminau?! Ne apie mane tas jubiliejus, o apie tai, kad aplinkui yra šitiek nuostabių žmonių!“ Net sugalvojau, kad reikia apdovanoti savo draugus už jų nuopelnus mano gyvenime. Išėjo vietinės reikšmės Oskarų teikimo ceremonija.

Atsitiktinis įrašas
naujausi įrašai
archyvas
raktiniai žodžiai
sekite tinkluose
  • Facebook Basic Square
  • Twitter Basic Square
  • Google+ Basic Square