Variantai gyvenime yra tiktai du: arba liūdėti arba džiaugtis. Aš renkuosi antrąjį...
„Turbūt turėčiau verkti duodama šį interviu ir guostis, kaip sunku man gyventi...“ – kvatoja menininkė Nomeda MARČĖNAITĖ, ką tik atšventusi penkiasdešimtmečio jubiliejų. O jai tik laiko trūksta visiems sumanymams, kurie vos pramerkus akis kūliais ima verstis galvoje. Visoms kelionėms – kad ir į kitą pasaulio kraštą. Visiems jausmams, kuriuos ji vėl godžiai traukia lyg vasaros lietaus nuplautą orą. „Aš vėl gyvenu pilnavertį, gražų gyvenimą“, - prisipažįsta.
Paprastai tokios datos kaip penkiasdešimt moterims daug laimės neteikia...
Turbūt visus nuliūdinsiu, nes pasakysiu, kad penkiasdešimties sulaukęs žmogus yra visiškai toks pats kaip ir anksčiau. Nei jis labiau subręsta, nei tampa kokiu ypatingu ir protingu, kad staiga įgytų teisę žarstyti išmintį į kairę ir į dešinę. Man vis gražesni atrodo žmonės, kurie nėra kategoriški, kurie minkštai reaguoja į pasaulį. Va, turbūt tai yra dalykas, kurį su amžiumi aš irgi išmokau.
Gaila tik, kad visuomenėje vyrauja labai neteisingas požiūris į žmogaus amžių, tas skausmingai per ankstyvas nurašymas... Ypač toms, kurios nurašinėja kitas, vyresnes, moteris, galiu pasakyti vieną liūdną žinią: už jas jau irgi yra jaunesnių (juokiasi).
Didelis menas taip mokėti džiaugtis gyvenimu kaip jūs.
Turbūt tai – prigimtiniai dalykai. Sau man niekada neteko priminti, kad bet kokiame amžiuje gyvenimas yra gražus, kad reikia nepamiršti „chuliganavoti“. Tik reikėtų atskirti chuliganizmą ir infantilumą. Pastarasis – tai baimė užaugti ir pasenti. Ne veltui jaunoji karta vadinama amžino vaiko Piterio Peno karta: jie bijo atsakomybės, brandos, jie nori kuo ilgiau gyventi šalia tėvų... Kai kurias moteris ta baimė suaugti ir nepasitikėjimas savimi dar ilgai verčia pintis kasytes ir siūtis suknytes alia mokyklinė uniforma...
O aš visada rengiausi ir atrodžiau keistai, kitaip, ne pagal amžių... Ir ne todėl, kad būčiau norėjusi pabėgti nuo savo metų. Tiesiog tokia yra mano „chuliganavimo“ forma. Tokia buvau dar gerokai iki televizijos etapo, kai pradėjau vesti laidas ir žmonės ėmė pažinti mane gatvėje. Net plaukus skusdavau dar gerokai iki tol, kai tai pradėjo daryti popatlikėja Sineada O‘Connor. Buvo net metas, kai vyras mane kirpdavo: gabalais nelygiai iškramtydavo... Bet man buvo nesvarbu, nes visada gyvenau ir atrodžiau taip, kaip man buvo gražu. Reikia kvailioti, nes kitaip gyvenimas atrodys klaikiai nuobodus.
Tačiau nė vienas per gyvenimą nepraeina lengva ristele. Kaip išgyventi sunkius ir liūdnus etapus?
Man kartais atrodo, kad žmonėms tiesiog patinka liūdėti. Reikėtų suprasti, kad savaime džiaugsmingų įvykių gyvenime nutinka labai ribotas skaičius. Visa kita – jūsų požiūris. Jeigu nori džiaugsmų kasdienybėje, pats ir turi jų susikurti: pasodinai rožytę – malonumas, padarei darbą – šaunuolis, susišnekėjai su vaikais – super pasiekimas! Ir jeigu nėra taip, kad aš tiesiog mirštu nuo blogumo, tada aš esu laiminga. Alternatyvos gyvenime yra tik dvi: ar liūdėti, arba džiaugtis. Pavyzdžiui, atsidūręs vandenyje privalai plaukti, nes kitaip nuskęsi. Gyvenimas – lygiai toks pats: jame reikia plaukti, jeigu pavargsti, mokėti pailsėti, paplaukti ant nugaros, pasisukinėti vandenyje... Bet jeigu visai nieko nedarysi, tada eisi į dugną.
Tačiau penkiasdešimtmečio išvakarėse išgyventi skyrybas... antras skyrybas gyvenime... Jausmas, kai teismas paskelbė, kad oficialiai esate išskirti su dalininku Mariumi Jonučiu, turėtų būti ne iš pačių maloniųjų...
O koks skirtumas, kokiame amžiuje skiriesi ar tuokiesi? Tai tėra formalumai. Man, pavyzdžiui, apskritai atrodo, kad tekėti nėra būtina. Bet jeigu mylimas vyras tavęs paprašo tuoktis, kodėl gi ne? Mes su Mariumi jau šešerius metus gyvenome kartu, kai aš pagaliau išsiskyriau su savo pirmu vyru. O mūsų su Mariumi skyrybos oficialiai įvyko dabar, nors realiai – daug anksčiau, prieš ketverius ar penkerius metus. Nesu formalistė ir man visiškai vienodai, ką apie tai galvoja kiti. Turiu savo aiškias moralės normas, požiūrį, kas yra gerai ir kas blogai.
Kaip sekasi sutarti su buvusiu vyru?
Mes labai draugiškai bendraujame. Visada elgėmės civilizuotai. Tiesiog nematau dėl ko reikėtų pyktis su žmonėmis, su kuriais tavo nuomonė apie ką nors vieną dieną ima ir išsiskiria. Nematau reikalo staiga pulti su jais bartis, ginčytis, įrodinėti savo tiesas... Džiaugiuosi, kad ir su Mariumi mes išmokome gražiai bendrauti. Iš pradžių dėl vaikų labai stengiausi taip elgtis, nes jiems reikia tėvo. Būtų kvaila, jeigu aš pykčiausi su Mariumi: mes juk turime gražius, šaunius vaikus. Mes turėjome dvidešimt tobulų gyvenimo metų. Daug kartų dar tada, kai gyvenome kartu, pagalvodavau, kad yra žmonių, kurie gal nė vienų metų, nė vienos tokios dienos nėra išgyvenę. O aš turėjau dvidešimt metų! Už tai Mariui – ačiū. Už viską ačiū.
O kažkas ištikti du žmones gali... Niekas nuo to nėra apdraustas. Savo vaikams vis bandau pasakyti, kad jie nelauktų ir nereikalautų iš gyvenimo idealių, tobulų situacijų, nes tokių gali niekada nesulaukti. „Aplinkybės taip, kaip jums norisi, gali nesukristi niekada! - aiškinu. – Todėl, jeigu turite šalia mylimus žmonės, matykite pačias geriausias jų savybes. Į smulkmenas apskritai bandykite nekreipti dėmesio.“ Tik, deja, toks protingas supratimas ateina tik su ta sumauta branda (juokiasi)...
Kažkas po tokių išgyvenimų išvis nebeatsitiesia...
Aš turiu labai aiškią formuluotę: „Tavęs nenuskriaudė. Tu leidai, kad tave nuskriaustų.“ Viskas: meilės, nuoskaudos, santykiai, – vyksta tavo galvoje. O kitas žmogus vieną dieną gali tiesiog imti ir... persigalvoti, kitaip mąstyti pradėti, požiūrį pakeisti. Bet tu į jį projektavaisi kaip fikusas į šalia įsmeigtą pagaliuką... Patraukė atramą – ir virsti ant šono. Todėl visada kartosiu, kad reikia labai rimtai investuoti į vazoną: kad būtų vietos iškeroti šaknims ir kad, kam nors patraukus pagaliuką, nenuvirstum ant šono kaip gležnas augalėlis.
Aišku, kaip bet kuris kitas žmogus, kuris atsidurtų tokioje situacijoje, aš perėjau visas emocijų ir išgyvenimų stadijas. Jeigu esi protingas, darai išvadas, mokaisi... Ilgainiui net ir didžiausi skausmai aprimsta. Turiu pasakyti, kad moterys turi labai stiprų bendruomeninį jausmą. Pajutau tai skyrybų metu. Tiesiog gatvėje prie manęs prieidavo ir padrąsinančiai sakydavo: „Viskas bus gerai. Viskas bus gerai.“ Aš tai labai vertinau.
Tie ketveri ar penkeri pastarieji metai buvo tikras permainų laikas, kai pokyčiai biro vienas po kito: skyrėtės, iš savo kaimo persikraustėte į Vilnių, visiems vėl priminėte, kad vis dar esate talentinga keramikė, dailininkė. Galų gale net nuskambėjo frazės, kad po intensyviojo televizinio laikotarpio visiems laikams atsižadate darbo TV dėžutėje.
Oi, čia patys žurnalistai taip parašė! Manęs jau niekas net nesivargina paklausti: visi apie mane viską žino ir patys daro išvadas. Arba pakoreguoja, kad gražiau skambėtų... Va, neseniai vienai žurnalistei pasakojau apie savo dabartinį draugą. „Na, ką padarysi: širdys kartu, bet užpakaliai – tai atskirai“, - draugiškai paaiškinau. Ir po kelių dienų skaitau straipsnį: „Širdimis mes kartu, bet gyvename atskirai.“ Ir akimirksniu iš pokšto išėjo banalybė! Negi turėjau meluoti ar vaidinti, kad mes su draugu už mažųjų pirštukų susikibę vaikštome?..
Ir mintis, kad niekada negrįšiu į televiziją, ne mano buvo pasakyta. Po intensyviojo penkerių metų laikotarpio televizijoje aš iš tiesų buvau labai pavargusi, sveikata visai sugriuvo, aš iš ligoninių neišėjau... Bet nėra čia ką liūdnai apie tuos laikus kalbėti, nes atrodys, kad bandau laurų vainiką sau penkiasd