Miške vasarojanti Nomeda Marčėnaitė prisijaukino lapę

Vilnietė menininkė Nomeda Marčėnaitė (50 m.) jaučiasi esanti gamtos vaikas – jai pažįstamos visos miško paslaptys. Keramikė šią vasarą netgi susidraugavo su lape – kaip Mažasis princas iš to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Antoine’o de Saint-Exupery filosofinės pasakos.

Netoli Trakų miškų apsuptyje vasarojanti N.Marčėnaitė jau prisirinko gamtos dovanų – vaistažolių ir uogų.

Miškus išbraidžiusi dailininkė privirė aviečių uogienės, pridžiovino pelynų, o grybų teks palūkėti.

Su draugu Vytu Palavinsku vasarojanti N.Marčėnaitė įgijo naują atostogų draugę – lapę.

„Vasaros pradžioje pas mus į kiemą užsukdavo viena lapė su dviem mažyliais, o kita – su vienu. Dabar į kiemą užsuka tiktai viena jauna lapė. Ji mūsų nebijo, bet aš baiminuosi, kad ji nesutiktų kitų žmonių.

Kai kurie, išvydę mūsų lapės nuotrauką socialiniuose tinkluose, piktokai juokavo. Moterys komentavo: „O, kokia gera apykaklė“, o vyrai: „Kur mano šautuvas?“ Žinoma, medžiotojai turi teisę reguliuoti gyvūnų skaičių. Bet juk taip sunkiai laukiniai gyvūnai užauga – jų laukia tiek daug pavojų, o jeigu dar žmonės juos naikins, miškai liks tušti“, – svarstė Nomeda.

Menininkė nuolatinę sodybos viešnią pavaišina skanėstais – specialiai jai nuperka šaldytų sardinių.

„Per daug nelepiname, duodame tik vieną kitą skanėstą – juk ji pati turi likti laukinė, kad galėtų gyventi miške. Jeigu prijaukintume, žiemą ji pražūtų“, – neabejojo moteris.

Šeimininkai lapei ėdesio paduoda iš rankų, bet tik tiek – į didesnes draugystes nesileidžia.

Lapė sodyboje dažniausiai apsilanko dukart per dieną, kai Nomeda su Vytu lauke pusryčiauja ir vakarieniauja. Gyvūnas nėra labai ankstyvas – matyt, prisitaiko prie vasarotojų gyvenimo ritmo.

Kai pastebi, kad jie šurmuliuodami išeina į kiemą, atbėga pas juos.

„Sykį valgėme pelėsinį sūrį, ir Vytas iš to džiaugsmo, kad lapė atėjo, švystelėjo to sūrio. Aš net sutrikau, bet ji suėdė sūrį.

Vėliau pasidomėjome, kaip lapės gyvena, ir paaiškėjo, kad jos – vieni labiausiai prie aplinkybių prisitaikančių gyvūnų. Todėl ir minta tuo, ką randa“, – lapių gyvenimo ypatumais dalijosi dailininkė.

Vasarotojai džiaugiasi, kad laukinis pasaulis pats prie jų priartėjo, ne jie įsibrovė į jį.

„Mes žinome, kur yra kelios lapių olos, bet labai pagarbiai elgiamės ir niekada netrikdome jų ramybės.

Laputė atbėga, pasiprašo ko nors skanaus, tačiau kartais matyti, kad jai nieko nereikia iš mūsų, tik meilės. Jaučiamės kaip „Mažąjį princą“ skaitydami – tikrai labai graži draugystė“, – tikino N.Marčėnaitė.

Dailininkė apgailestauja tik dėl kitų lapių, kurios nebesirodo sodyboje.

Būdavo, motinos išsivesdavo iš olų jauniklius ir žaisdavo sodo gale. N.Marčėnaitei tas reginys buvo vertas milijono.

Kodėl sodyboje apsilanko tik ji vienintelė? Kur dingo kitos?

„Neklauskite, nes dėl to skauda širdį, – važiuodama į sodybą pakeliui mačiau partrenktą lapę. Mūsų draugystė su laukiniu gyvūnu mane ne tik džiugina, bet ir kelia nerimą – jeigu ji taip pat draugiškai reaguos į medžiotoją, gali tapti auka“, – jaudulio neslėpė žinoma moteris.

Tačiau ar sodybos šeimininkams lapės elgesys nekėlė įtarimų, kad ji gali sirgti pasiutlige?

Juk laukinis gyvūnas iš tiesų turėtų bijoti žmonių.

„Žinoma, ir apie tai pagalvojome. Lapės dažnai serga pasiutlige, bet reikia stebėti, kaip jos atrodo. Mūsiškė atrodo prašmatniai: uodega pūsta, pati sveika, gražuolė.

Anksčiau atbėgdavo gudriais zigzagais, pusiau šliaužte, o dabar drąsiai skuodžia šuoliukais. Jeigu sodyboje būtume nuolat, jau galėtume ir glostyti ją, bet kažin ar tai būtų į naudą“, – draugyste su lape džiaugėsi gamtos mylėtoja N.Marčėnaitė.

Atsitiktinis įrašas
naujausi įrašai
archyvas
raktiniai žodžiai
sekite tinkluose
  • Facebook Basic Square
  • Twitter Basic Square
  • Google+ Basic Square