Nomeda Marčėnaitė: „Norėjau gyvenimo kelionės – ją gavau“


„Jaučiuosi patyrusi gyvenimo nuotykį“, – taip Nomeda MARČĖNAITĖ (52) vadina daugiau nei trijų savaičių kelionę po Australiją. Tūkstančiai kaire kelio puse nuvažiuotų kilometrų, pažintis su australų kelių policija, nuostabi gamta ir didžiulė audra Tasmanijos jūroje, į kurią pateko plaukdama jachta.

„Šioje kelionėje niekas nevyko pagal planą. Visų pirma ji turėjo prasidėti plaukimu jachta „Julija“ palei Australijos pakrantę, per porą savaičių pasiekę Koralų jūrą norėjome pasidžiaugti Didžiuoju koraliniu rifu ir keliauti link Indijos vandenyno, o vėliau – Balio salos. Kad nuotykis būtų dar smagesnis, prieš tai išlaikiau nardymo egzaminą ir parsisiunčiau visą veidą dengiančią naujovišką kaukę. Kur ji dabar, kaži?“ – juokiasi Nomeda, pasakodama, kas liko iš gražių ketinimų su draugu, prisiekusiu buriuotoju Vytu Palavinsku, paplaukioti šiltuose vandenyse. Laivas per audrą priminė bangų svaidomą raudonmedžio degtukų dėžutę, kurią prie vairo buvę vyrai kažkaip suvaldydavo ir nukreipdavo, kur reikia. Kai dailininkė su dviem bendrakeleivėmis atskrido į Sidnėjų, sugedusi jachta „Julija“ tebestovėjo Bermagjujo uoste – per tris savaites įgulai nepavyko jos pažadinti. „Laivas daug kartų išvalytas, perlakuotas ir išpurkštas nuo tarakonų. Tačiau be variklio, kad ir koks gražus būtų, jis gali tarnauti nebent kaip mielas kabakėlis ant vandens ar mini viešbutėlis romantikams... O aš dar Vilniuje, likus pusvalandžiui iki kelionės į oro uostą, sužinojau, kad naujoji variklio pompa gali būti nugabenta tik mano lagamine. Iš savo garderobo iššveičiau lauk septynis kilogramus turinio – tiek sveria šis nuostabus „Volvo“ mechanizmas, ir patalpinau tarp likusių kelių rūbelių. Vėliau Vytas klausė, kodėl mano seksualieji naktinukai kvepiu dyzelinu. Vat va todėl.“

Tai, kas buvo toliau, Nomeda vadina didžiuoju džiazu. „Pasirodo, apie tai, kad vaikinai išnuomojo automobilį mano vardu, sužinojau pažadinta antrą nakties skrydžio išvakarėse, kai reikėjo padiktuoti savo banko kortelės ir paso numerius, ir aš po kelių parų kelionės lėktuvais turėsiu iš oro uosto važiuodama puikiu automobiliu, kuris skirtas visų mūsų kelionėms žemyne, ieškoti viešbučio. Kaire kelio puse, suprantama. Tiesa – jie pataupė įsigydami navigaciją ir draudimą, o tai reiškia: važiuok, kur ir kaip nori, bet geriau nepaklysk ir nenudaužyk iš kairės vairuojančiųjų veidrodėlių – bus nemalonumų. Apsidraudžiau pati ir parsisiunčiau navigaciją. Bendrakeleivių Aušrinės ir Ernestos paprašiau įspėti, kai tik bandysiu sukti į priešingą eismo juostą. Prieš kaktą išnirus dideliu greičiu atlekiančiam sunkiasvoriam sunkvežimiui, moviau į pirmą kairįjį skersgatvį, visų atsiprašinėdama (taip pat – keikdamasi), kad ups – nugrybavau, o po kelių minučių paaiškėjo, jog nugrybavau ne aš. Priduodant automobilį odometras rodė, kad Australijos keliais nupjoviau daugiau kaip du tūkstančius kilometrų. Neplanuota, bet man patiko.“

Kai jau pasijuto kieta vairuotoja kairiąja kelio puse, greičio mėgėja spustelėjo iki 130 kilometrų per valandą, nors ir matė, kad toje vietoje galima važiuoti daugiausia 110. Už nugaros pamačiusi policijos švyturėlius, sustojo, ištiesė pareigūnui dokumentus ir puolė pasakoti tikros istorijos, kaip priekyje važiavo automobilis, gabenantis motociklą, šis atsipalaidavus diržams nukrito, jį vežantys žmonės to nepastebėjo, užtat norėjo juos pavyti ir tai pranešti. Tiesa, nutylėjo, kad tą padarė prieš kelias minutes, bet įsibėgėjusi lėtinti nebenorėjo. Australas ilgokai rankose vartė Nomedos duotą kortelę: „Gal jūs turite australišką pažymėjimą?“ Ši puolė aiškinti, kad jos dokumentas – labai geras, pripažįstamas visame pasaulyje, o ir šiaip Lietuva – Europos Sąjungos narė. Kai sutrikęs policininkas leido važiuoti toliau, Nomeda pamatė, kad jam buvo padavusi savo... tapatybės kortelę. „Jachta po širdies operacijos atgijo. Dizaineris ir agronomas, kurie tvirtino, kad jų diplome apie tai nieko neparašyta, atsargiai apžiūrėjo pompą iš visų pusių, pagal instrukcijas internete pakeitė variklio detales. Tada pasimeldė, išgėrė vyno ir užvedė.

Kelionę būtų buvę galima pradėti, bet laivo dugnas per australišką vasarą apaugo moliuskais ir kitomis jūrų gėrybėmis, todėl dabar jį reikėjo iškelti ir nugremžti, o tai padaryti galima tik Aladalos miestelyje. Ir vėl visiems viskas aišku – vyrai buriuoja, aš vairuoju. Po grožio procedūrų „Julija“ grąžinama į savo stichiją ir vėl – vyrai plaukte, o aš kaip sausumos žiurkė – krantu. Ir dar viena nuostabi vieniša naktis dailiame viešbutėlyje, į kurį įsikrausčiusi supratau, kad „puikus pasiūlymas!“, Vyto netikėtai rastas internete, greičiausiai buvo todėl, kad pašonėje gražiausias reginys – kapinės su vaizdu į Tasmanijos jūrą. Ne kartą krykštavau dėl to, ką matau pro langus. Automobilio – taip pat, viena pati važiuodama. Ir taip beveik tris savaites... Sustodavau prie patikusio paplūdimio, vaikštinėdavau su savimi kalbėdamasi. Nuostabioje vietoje – prie Wedding-cake uolos – pasidūsaudama su savimi šnekėjausi – nuo gražumo, ir iš netikėtos vietos priėjo žmonės. Pamanė, kad moteriškei, matyt, kukū“, – juokiasi Nomeda. Jūroje keturioms dienoms ji atsidūrė likus savaitei iki skrydžio namo ir garantuotai tų keturių dienų plaukimo stipriomis srovėmis ir stačiomis bangomis garsioje Tasmanijos jūroje nepamirš gyvenime.

„Pradžia kaip visuomet – „Valgysit?“ – „Valgysim.“ Vakarienė buvo skani, bet paskutinė – paskui nebevalgėm. Vieniems nesinorėjo, kiti neturėjo kada. Nors maisto, pamačiusi, kiek šie galiūnai gali vienu ypu pasisavinti, pirkau net per du kartus. Jautiena, krevetės, vaisiai, daržovės, net sausainiai – viskas liko. Tik sūrį ir džiovintus bananus kažkas sugraužė. Na ir vyno nugėrė.“ O sutemus prasidėjo audra. Po poros parų visko patyrę Nomedos bendrakeleiviai prisipažino pirmąsyk matę, kaip laivo priekis paneria po vandeniu, kitas pridūrė, jog tuose pačiuose vandenyse pernai dėl to vertėsi jachta, pusė įgulos narių buvo sunkiai sužeisti. Trečias klausė kitų, ar kada anksčiau buvo patyrę, kad pasivijusi banga užlietų jachtą iš galo. Taip pernai paskendo vienas katamaranas. „Bet keleiviai išsigelbėjo“, – skubiai pridūrė, matyt, norėdamas nuraminti Nomedą. Pirmas būsimo nuotykio ženklas buvo kajutės grindimis nežmonišku greičiu praskridęs sunkus lagaminas – jis su baisiniu trenksmu vožėsi į apatinį stalčių ir, jį atidaręs, po akimirkos tokiu pat greičiu grįžo į pirminę padėtį. „Beje, jokie sunkūs daiktai plaukimo metu nelieka aukščiau nei laivo dugnas, visos durelės kruopščiai užrakinamos, smulkūs dalykėliai iškaišiojami po saugias vietas. Kavą radom tik prisiinkaravę uoste, o kai kuriuos pražuvėlius ras kitos ekspedicijos dalyviai. Ir vis tiek, kai tik prasideda bangavimas, būtinai atsiranda pamirštų, kartais visai nelengvų daiktų, klastingai skrendančių iš netikėtų vietų kam nors tiesiai į galvą, tik spėk gaudyti. Kai prasideda audra, sunku net papasakoti apie pasikeitusius gravitacijos dėsnius, prie kurių bet koks dviem kojomis vaikštantis organizmas prisitaiko ne taip greitai. Po paros jau gana sėkmingai karsčiausi nuolat vietomis besikeičiančiomis sienomis ir grindimis (tokį besivartantį kambarėlį mačiau dokumentiniame filme apie holivudines filmavimo gudrybes), akimirksniu įsikibdama į bet kokį stabilų dalyką. Daug kartų nepavyko. Norėčiau dabar pamatyti tą vaizdą, kai neminkštai nubildėjusi į kurį nors tam nepritaikytą kajutės kampą iš jo išsivynioju tik bangai atvertus jachtą į priešingą pusę. Pirmą parą, niekada lig tol nepatyrusi šio jausmo, pajutau jūrligės požymius ir gelbėjo tik horizontali padėtis, kurios laikiausi lyg gydytojo nurodymo. Dvidešimt keturias valandas, kurios dienos metu buvo metalinio pilkumo, o nakčia nepermatomos juodumos, bandžiau išsilaikyti lovoje. Jaučiausi lyg neprinokusi kriaušė, kurią įnirtęs paauglys pagaliu bando nudaužyti nuo medžio.“ Asmeninio albumo nuotr. /Nomedos Marčėnaitės kelionės po Australiją akimirkos Laivas per audrą priminė bangų svaidomą raudonmedžio degtukų dėžutę, kurią prie vairo buvę vyrai kažkaip suvaldydavo ir nukreipdavo, kur reikia.

Tą laiką Nomeda vaizdžiai lygina su girtų „Skrajojančio Olando“ vaiduoklių koncertu – beprotiškas triukšmas, skraidantys batai, artipilniai buteliai mineralinio vandens ir net supakuota gelbėjimosi valtis. „Įsirėmusi viena koja į sieną, kita – į lovos atramą nesuvokiau, kaip įsidrąsinti lipti ant denio, juolab kad nuolat jį nuliejančios bangos nepavojingos tik vaiduokliams. Nė vieno viršuje esančių buriuotojų balsų per šitą klaikų triukšmą negirdėjau. Kad jie ten, suprasdavau tik iš tiesiai virš galvos neritmingai trepsinčių kojų bildėjimo, kai nuolat krisdavo ant kelių, kad banga nenuplautų.“ Kartą, kai nebegirdėjo nei buriuotojų žingsnių, Nomeda iškišo galvą pro liuką ir, kiek tik turi sveikatos, sušuko: „Vyyyyyyyytai!“ Čia pat, jai už nugaros, pasigirdo prie vairo stovinčio Vyto balsas: „Ką?“ Kai permirkęs jis atėjo ilsėtis po dar vieno keturių valandų budėjimo, užmigo tik padėjęs galvą, tvirtai įsikibęs į lovos konstrukciją – šis įprotis nekart gelbėjo nuo netikėto skrydžio iš gulto. Ant denio ji išlindo po pusantros paros, kai audra rimo, bet stichija vis vien atrodė mistiškai galinga, per bangas dar nebuvo matyti horizonto. „Sunku vadinti tuos milžiniškus beveik juodo vandens kalnus bangomis, nes mūsų šešiolikos metrų laivas atrodė lyg vaikiškas žaisliukas, kurį vienas galingas, bet ne mažiau greitas kalnas pasivydavo, užsikeldavo sau ant kupros, o kitas skubėdavo užgriūti iš šono.“ Namo Nomeda grįžo savaite anksčiau, nei planavo, tikrai ne dėl audros: „Norėjau gyvenimo kelionės – ją gavau. Buvau viena moteris laive. Dabar tenai yra penki vyrai. Man ten būti būtų buvęs nesusipratimas. Vienas tobulai gamina valgyti, tai net reikalinga jiems nesu. Man yra tragedija nieko neveikti, noriu surengti parodą, darbai jau pradėti.“ Kai paskambino Ulai, kad jau turi lėktuvo bilietus, ši ėmė raudoti. Jau Vilniuje sūnus Titas už mamos virtą sriubą padėkojo kaip niekada.

Vytas su įgula tebeplaukia į Papua Naująją Gvinėją, toliau – Malaiziją, ten ir paliks „Juliją“.

Atsitiktinis įrašas
naujausi įrašai
archyvas
raktiniai žodžiai
sekite tinkluose
  • Facebook Basic Square
  • Twitter Basic Square
  • Google+ Basic Square