Nomeda Marčėnaitė: santykiai, kada patrankome durimis yra sveikesni už tuos, kai vieni kitų nematome

„Kaip auginti vaikus aš dar galiu pasakyti, bet kaip būti močiute – visai ne“, – plačiai šypsosi garsi menininkė ir TV laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Tris atžalas Dovą, Titą bei Ulą užauginusi moteris sako, kad jų šeimoje įprasta vaikams beveik visą laiką leisti su tėvais, todėl ir anūkė Frida pas ją – nedažnas svečias.

Ar tai reiškia, kad močiutė retokai matomą anūkę dėl to tik labiau lepina? „Tiesą sakant, net nežinau, ką čia pavadinti lepinimu. Aš tikrai nesu ta, kuri vaiką maitintų saldainiais, gal net geriau atsilaikau prieš anūkę šiuo klausimu, nei jos tėvai. Aš galvoju, kad mažuosius galima palepinti kitais dalykais. Bet tiek savo vaikus mokiau, tiek dabar ir anūkei sakau, kad kartais galima nueiti „į kairę“. Ir vienintelis dalykas, kuriuo vadovaujuosi augindama vaikus, būdama su jais – tai meilė. Besąlygiška meilė“, – sako N. Marčėnaitė. Ji teigia, kad svarbiausia motinystėje – pabandyti suprasti vaikus ir padaryti taip, kad jie visad žinotų, kad kad ir kas nutiktų, gali remtis į savo tėvus, jais pasitikėti.„Net kalbant apie kritinį atvejį. Tu gali juos auklėti, jei vaikai netikusiai pasielgė ar ką įskaudino, bet neatleisti negali. Čia tokia mano nuomonė. Ji gali būti netikusi, visiškai netaikytina, bet taip aš užauginau savo vaikus, taip pat besąlygiškai myliu ir savo anūkę“, – sako Nomeda.Ji pasakoja, kad jos motinystės kelias nebuvo lengvas, kaip ir lengva nebuvo jos vaikų paauglystė.

„Ji buvo poskyrybinė, plius paauglystė daug kam nelengva savaime. Ir aš jiems visada kartodavau: kas benutiktų, žinokite, kad galėsite atsiremti į mane. Ar ši mano teorija pasiteisino? Manau, jog taip. Štai, visai neseniai, iš savo Tito gavau žinutę, kurioje jis dėkojo už palaikymą, kuomet stojo į Dailės akademiją. Tuo metu jis labai blaškėsi ir mes tikrai nuoširdžiai jį palaikėme. Ir dabar jis taip padėkojo mums už tą rūpestį, o man tai buvo taip jautru ir gražu. Jis rašė, kad nesupranta, kaip aš sugebu būti tokia dėmesinga visiems ir kartu kiekvienam atskirai. Buvau pavadinta geriausiu „mamuku“ ir tai geriausias prizas man. Kai 19 metų vaikas kažką panašaus sako, tai jau tikrai įvertinimas. Ir, man atrodo, kad santykiai, kada kartais pasipykstame ir patrankome durimis yra kur kas sveikesni už tuos, kai vieni kitų nematome ir sakome, kad niekada nekonfliktuojame. Tokie santykiai geri, bet niekada nėra jokio artimo, tikro bendravimo. Ir tai reiškia, kad kontaktas su vaikais vis tik yra būtinas“, – sako menininkė.

Taip pat svarbu, anot jos, atsižvelgti į kiekvieno vaiko būdą ir nebandyti jo keisti ar elgtis priešingai, nei jam reikia. Jei vaikas intravertas, nereikia iš jo reikalauti išsikalbėjimų.„Tu tiesiog turi suprasti tuos žmones, su kuriais esi. Jie tikrai ne tokie, kaip tu“, – sako N. Marčėnaitė ir yra įsitikinusi, kad tėvai, kurie vaikams bando patys sudėlioti gyvenimo planą ar priversti sekti savo pėdomis, juos stipriai traumuoja.„Žinau šeimą, kurioje vaikas norėjo būti muziku, o tėvai, norėdami jam palikti verslą, įkalbėjo būti odontologu. Mane ima šiurpas, plaukai šiaušiasi. Kas turi būti to žmogaus galvoje, kad jam visiškai nerūpėtų, ko nori jo vaikas? Aš suprantu, jei vaikas visiškai nežino, ko nori, tuomet gal ir reikia jam padėti idėjomis, tačiau sakyti, kad privalai daryti tai, ką aš darau ir studijuoti mediciną, jei vaiko širdis pasinėrusi į muziką, tai yra siaubinga. Jiems reikia leisti klausyti savo širdies, tai yra ir mano svarbiausias patarimas vaikams. Nes jei jos neklausysi, niekada nesidžiaugsi tuo, ką darai“, – sako Nomeda.Ji teigia pritardavusi vaikų idėjomis net tuomet, kai viduje galvodavo kitaip. Kai ateidavo pakalbėti apie metų pertrauką tarp mokslų, kai ateidavo pasakyti, kad nori į kariuomenę.„Sakydavau: pirmyn! Juk jie neateina paklausti tavo nuomonės, jie ateina su savo planu ir noru gauti pritarimą. Ir ką jie besugalvotų, mano pareiga yra juos palaikyti. Tai yra jų kelias, jų išbandymai, o tie tėvų trankymai kumščiu per stalą niekam gero neatneša“, – įsitikinusi žinoma moteris.

Jai pasiūlėme smagų DELFI išbandymą – pateikėme kalną smalsių vaikų klausimų į kuriuos mažieji neranda atsakymų. Kaip Nomedai seksis į juos atsakyti?

– Kodėl visos dienos negali būti atostogos?

Gali! Čia tik požiūrio klausimas. Tačiau jei kiekviena diena būtų atostogos, tau jos atsibostų ir nebeliktų ko laukti. Būtų labai neįdomu gyventi.

– Kodėl kažkas sugalvojo keiksmažodžius, jei jų negalima sakyti?

Galima juos sakyti, nes kartais jie tikrai palengvina gyvenimą. Tik svarbiausia nieko neužgauti, nepažeminti. O kartais pasakyti „rūpužė“ – tikrai labai gerai, taip nuleidžiamas garas.

– Kodėl suaugusieji gali gerti ir valgyti viską, o vaikams jie daug ko neleidžia?

Suaugusieji daro neteisingai, jei patys valgo ir geria viską, o vaikams neleidžia. Jei negalima vaikams, tuomet turėtų būti negalima ir užaugusiems. Dvigubi standartai dar niekam nepagelbėjo. Ir šiaip – kartais suvalgyti nesveiko maisto yra labai sveika.

– Kai gimsta kūdikis, kaip jis sužino, kad jau yra gyvas?

Labai įdomus klausimas. Pirmiausiai tai sužino jo mamytė. Ir kai jis garsiai užverkia, tuomet jau sužino ne tik pats vaikelis, bet ir visi aplinkui. Tačiau iki didesnio susivokimo praeina dar keleri metai.

– Kodėl mes gyvename ant šitos Žemės, o ne ant kitos?

Čia geriausiai galėtų atsakyti mokslininkai, tačiau žmonių fantazijos dėka jie gali gyventi ir kitur, pavyzdžiui knygose rašoma arba filmuose rodoma, kad kitose planetose taip pat kažkas gali gyventi. O mūsų Žemė iš tiesų yra stebuklas ir tai, kad čia susidarė nuostabios sąlygos atsirasti gyvybei, yra nepaprastai puiku. Mes kartais žiūrime į žvaigždes ir ieškome stebuklų, bet iš tiesų didžiausias stebuklas yra mūsų Žemė.

– Girdėjau, kad žmonės rūko žolę. Kaip jie tai daro?

Sudėtingas klausimas. Klausimas ar išvis verta ją nuskinti ir rūkyti. Niekada nebandžiau, tai man labai sunku pasakyti. Greičiausiai jie tai daro taip pat, kaip ir žmonės, kurie rūko tabaką.

– Kaip Kalėdų senelis patenka į namus, kurie neturi kaminų?

Kalėdų senelis turi daug gerų būdų, kaip pristatyti dovanas. Jis turi ir daug pagalbininkų. Jei nėra kamino, galima įlipti per langą. Žodžiu, jiems tai ne problema.

– Kodėl mes anksčiau būdavome kaip bezdžionės, bet tapome žmonėmis, o bezdžionės taip ir liko bezdžionėmis?

Bet iš tiesų mes ne taip daug ir skiriamės. Žmogaus privalumas yra tas, kad jis kalba, yra sąmoningas ir moka kurti. Kūryba yra didžiausias skirtumas, skiriantis žmones ir bezdžiones. Tačiau jei bezdžionėms pavyktų išmokti piešti, dainuoti, kurti muziką, galimas daiktas, kad vieną dieną jos taptų žmonėmis.

– Kaip sėklytė iš tėčio atsiranda mamos pilve?

Iš didelės didelės meilės.

Net gyvūnų nosys nėra plaukuotos. Tačiau pasitaiko ir tokių dėdžių, kuriems auga plaukai ir ant nosies, čia reiktų plačiau pasidomėti šiuo klausimu. Tačiau šiaip – mums būtų tiesiog nepatogu, jei jie augtų dar ir ant nosių.

Atsitiktinis įrašas
naujausi įrašai
archyvas
raktiniai žodžiai
sekite tinkluose
  • Facebook Basic Square
  • Twitter Basic Square
  • Google+ Basic Square