Nomeda Marčėnaitė – apie paskutinius tėčio gyvenimo mėnesius: Lietuvoje sulaukti senatvės nenorėčiau

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Visi kalba“ buvo svarstoma, ar įmanoma ori senatvė Lietuvoje. Laidoje kalbinta Nomeda prisiminė ir savo tėtį – istoriką bei rašytoją Rimantą Marčėną, kuris eidamas 82-uosius rugsėjį mirė po sunkios ligos. Nomeda pasakojo, kad paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai buvo nelengvi.

„Dar praėjusiais metais mano tėtis vairavo automobilį. Kiek jis tai galėjo daryti, mes su seserimi Rusne šiek tiek abejojome. Mes apie tai kalbėjomės ir svarstėme jam to nebeleisti. Iš esmės yra nuostabu, kad sulaukęs 80-ies tu dar vairuoji automobilį, tik po to staiga ištinka kataklizmas... Tėtį viskas ištiko labai greitai, bet ir trumpo laikotarpio man pakako, kad suprasčiau, jog aš sulaukti senatvės Lietuvoje nenorėčiau“, – sako ji.

Pašnekovės teigimu, Lietuvos sveikatos apsaugos sistema egzistuoja tik popieriuose: „Ji yra popieriuje įrašyta, tačiau gyvai ji neveikia, nefunkcionuoja.“

R. Marčėnas sirgo Alzheimerio ligą, o keli mėnesiai prieš mirtį, gydytojai nustatė, kad jis turi auglį. „Tada man pasakė, kad jam būtina biopsija, kuri atliekama su anestezija. Tačiau man niekas nepasakė, kad žmogui su Alzheimeriu anestezija gali sukelti delyrą (ūminį psichikos sutrikimą – LRT.lt), kas ir nutiko.

Aš baigiau Dailės akademiją, ne mediciną. Ir tam tikrų dalykų aš internete stengiuosi nedaryti, nes tai nėra profesionalu. Dabar apie Alzheimerį aš žinau daugiau, tačiau, deja, tada nežinojau. Viskas baigėsi tuo, kad mano tėtis iš esmės iškeliavo – jo smegenys ėmė defragmentuotis, narkozė šį procesą gerokai paspartino“, – laidai „Visi kalba“ pasakojo N. Marčėnaitė.

Praėjus savaitei po biopsijos, Nomeda buvo paprašyta savo tėtį iš ligoninės pasiimti. „Man pasakė, kad namo tėčio vežtis negaliu, nes jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Turėjau labai greitai surasti vietą, kur jį nuvežti. Apskambinau visus šalies slaugos namus, bet tą akimirką niekas neturėjo vietos ir jo priimti negalėjo. Atrodo, kad kažkas turi numirti, kad atsirastų vieta. O aš nenorėjau, kad kažkas numirtų. Ieškodama išeities, parašiau žinutę feisbuke. Atsirado pažįstamų, kurie turėjo panašios patirties ir man labai padėjo“, – pasakojo Nomeda.

Galiausiai jai pavyko surasti slaugos ligoninę, priėmusią jos tėtį. Tiesa, jis ten pabuvo neilgai. „Vakare jis pasidarė neramus ir pirmą valandą nakties jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Jo fizinė būklė tikrai nebuvo tokia, kad jis galėtų kažką blogo padaryti, tačiau... Tėtis buvo išgabentas į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę“, – prisimena pašnekovė.

Panašiose įstaigose pacientų lankymas gali būti ribojamas dėl paciento būklės. Tačiau ir negalėdama aplankyti savo tėvo Nomeda nuolat domėjosi, ar jam viskas gerai, ar jam nieko netrūksta. „Visuomet man atsakydavo, kad viskas gerai. Tačiau kai tėtis atsidūrė vienoje Kauno ligoninėje, jis buvo visas ištinęs. Maniau, kad taip yra dėl auglio ir padidėjusio inksto, bet sužinojau, kad jis buvo ištinęs dėl badavimo.

Mano tėvas badavo. Tikiu, kad jis gaudavo maisto, bet, matyt, nevalgė, o per jėgą niekas maisto sukišti juk negali. Tik kodėl niekas manęs apie tai neinformavo? Juk aš teiravausi, ar jis pavalgęs“, – kalba N. Marčėnaitė.

Garsi menininkė patikina, kad tame sunkiame kelyje ji sutiko ir nuostabių gydytojų, savo srities specialistų, tačiau veikiančios sveikatos apsaugos sistemos ji vis dėlto pasigedo.

„Padėjęs būtų insultas, kuris būtų nukalęs vietoje. Galbūt širdies smūgis... Žinoma, čia jau juodas mano humoras, tik kad nieko daugiau nebelieka tokioje situacijoje. Veikianti sistema tikrai būtų padėjusi. Pavyzdžiui, kai mano tėtis gulėjo Kauno ligoninėje, man nepasakė, kad ten yra socialinė darbuotoja. Tai aš sužinojau iš sesers bičiulės. Tai sužinojusi, aš paskambinau būtent tai darbuotojai ir ji man labai padėjo. Tačiau apie ją sužinojau ne iš tos ligoninės personalo“, – nusivylimo neslėpė Nomeda.

Ji primena, kad dar turi mamą, taip pat turinčią įvairių sveikatos problemų: „Šiuo metu ji gyvena viena, aš jai suradau slaugytoją, kuriai moku. Tačiau jei oficialiai stovėtum eilėje dėl slaugytojos, jos turbūt niekada nesulauktum.“

Lietuvoje yra ir privačių slaugos namų, tačiau, anot pašnekovės, jie kainuoja nuo 900 eurų per mėnesį. „Mano mama pusmetį gulėjo vienoje privačioje slaugos įstaigoje, nes vienoje ligoninėje ją buvo nugydę, buvo davę kažkokių raminamųjų vaistų, kurių dozė daugelį stebino. Aš savo mamą buvau parsivežusi namo, tačiau ji ne viską pamena apie tai“, – pasakoja N. Marčėnaitė.

Ji sako, kad susidaro įspūdis, kad slaugos ligoninėse dirbančios slaugytojos galimai nesuvokia, kas tiksliai yra Alzheimerio liga ir kuo ji skiriasi nuo kitų demencijų. „Tai vakarais neramūs žmonės, jie neranda sau vietos, galbūt jaučiasi nesaugūs... Vakarais galbūt pasireiškia tam tikras irzlumas, tačiau tai – ne blogas žmogaus charakteris, o tiesiog tokia diagnozė“, – mintimis dalijosi žinoma moteris.

Ji sako mamai pažadėjusi, kad kol galės, jos į slaugos namus neatiduos. „Be to, žmogui su demencija vietos pakeitimas – dramatiškas dalykas. Beje, kai tėtis dar buvo gyvas, kalbėjau su viena geriatre, kuriai pasakiau, jog norėčiau tėvus parsivežti į Vilnių. Tačiau ji man pasakė, kad to daryti nereikėtų. Taip aš su jais daug greičiau atsisveikinčiau, nei leidus jiems gyventi savo namuose“, – sako N. Marčėnaitė.