Atviras Nomedos Marčėnaitės interviu: nuo 11-os – gyvenimas su močiute, kritika iš mamos ir šiandien
Jei nori padėti kitiems, pirmiausia turi padėti sau, tuo įsitikinusi laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ – įkvepiantis pokalbis su menininke apie išminties suteikusius gyvenimo įvykius, savęs paieškas ir tai, kas jai padeda kurti artimą ryšį su vaikais, kurio pačiai vaikystėje taip trūko.
N. Marčėnaitė jau tiek daug metų televizijos eteryje ir viešajame gyvenime, kad jos pristatyti nereikia. Rodos, apie vieną labiausiai atpažįstamų moterų visi viską žino. Vis dėlto šį teiginį N. Marčėnaitė be vargo paneigia, nes vis nustebina drąsiomis mintimis ir nuveiktais darbais, kurių tikrai nemažėja.
„Gyvenu daug kuo todėl, kad esu iš tų žmonių, kurie supranta, jog prasmės yra tiek, kiek jos susigalvoji. Tai jos prisigalvoju labai daug. Begalybė veiklos, viena veikla keičia kitą, kažkas nusibosta, imuosi kitko. Labiausiai gyvenime bijau nuobodžiauti. Nors su amžiumi mokausi ir tinginystės meno, sekasi dar sunkiai“, – prisipažįsta pašnekovė.
Tiek televizijos žiūrovai, tiek artimai ją pažįstantys žino, kad iš N. Marčėnaitės žodžio traukti tikrai netenka. Tačiau yra veikla, kuria užsiimdama moteris nutyla. Pajutusi besiartinantį nuovargį menininkė persikelia į lipdymo pasaulį.
„Lipdymas, pagal mano temperamentą, tarsi neįsivaizduojamas dalykas. Bet iš tiesų ne visai taip – man be galo patinka tai daryti. Tada galiu nekalbėti, ko žmonės greičiausiai neįsivaizduoja, nes jei atsirandu eteryje, taršku. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet kitaip būtų šakės.
Tais momentais, kai jau jaučiu, kad yra per daug, net nelaukiu to „per daug“. Keliauju ten, kai yra koks nors [laiko] tarpas ir matau, kad nenuskriausiu nė vieno iš artimųjų. Nors kartais važiuoju su mintimi, kad turėčiau kažkur būti, bet… Jei nori padėti kitiems, pirmiausia turi padėti sau. Lėktuve kam uždėtum deguonies kaukę? Pirmiausia sau, nes negalėsi padėti niekam“, – mintimis dalijasi kūrėja.
Nomeda Marčėnaitė savanoriauja / Laidos kūrėjų nuotr.
Kitados galvojusi, jog taip vagia laiką iš kitų, dabar N. Marčėnaitės sąžinė nebegraužia. „Laikas sau reikalingas, kad galėtum būti kitiems. Kai esi laiminga, patenkinta, ir tavo vaikai rimsta, tavo mylimasis visiškai kitaip jaučiasi. Prie laimingos moters visiems smagiau būti nei prie nerealizavusios savęs“, – mano ji.
Laidos herojė džiaugiasi, kad jai pavyksta įsiklausyti į save, nepamiršti ir neprarasti savasties – tai, anot jos, kiekvienam labai svarbu.
Keturiasdešimties pastebėjau, kad vis dar įrodinėju savo tėvams, jog esu kažko verta, bet turiu pripažinti, kad mano mama iki dabar žiūrėdama mano laidas komentuoja, kaip atrodau, ir kritikuoja. Aš suprantu, kad ji taip daro, nes su ja taip darė. Bet reikia kada nors sustoti.
„Dažnai mylimieji klysta sakydami: būk prie manęs, būk namuose, ko tau ten reikia, kur veržiesi, aš tau duodu pinigų. Tai didžiulė klaida, po truputėlį žudai savo moterį. O moteriai tam paklusti – didelis nuostolis. Šitą dalyką dariau visą gyvenimą: važiavau, lipdžiau, dariau parodas, dariau tai, ką norėjau daryti. Aišku, ir draskiausi, plėšiausi tarp darbų, vaikų, namų, draugių ir visa ko, nes... Man reikia visko“, – atvirauja N. Marčėnaitė.
Priimti kritiką lengviau nei komplimentus
Menininkei likimas buvo dosnus ne tik įspūdingų patirčių, bet ir nelengvų išbandymų, kurie užaugino ne vieną sluoksnį išminties. Tačiau N. Marčėnaitė vis tiek nenustoja ieškoti, skaito psichologines knygas, klauso paskaitų ir lanko seminarus. Paaiškėja, kad net ir turinčią solidžią gyvenimišką patirtį ją traukia netikėti atradimai.
„Visiems uždavinys: surašykite 10 gerųjų savo savybių. Galvoju, labai lengva užduotis, bet ties antra aš užstrigau. Pirma buvo kūrybingumas. Komunikabilumas. O trečia... Aš gerai gaminu valgyti – visos gerai gaminame valgyti. Gera mama? Visos mes čia geros mamos. Puiki mylimoji? Visos mes čia puikios. Neberandu gerų savybių. Skambinu Vytui, sakau, padėk padaryti namų darbus. Jis pradėjo vardyti, sakau, baik, nebesakyk, jau gal per daug... Žodžiu, susirašiau tas 10 savybių, atėjau į paskaitą, visa iškaitusi perskaičiau.
Manote, čia buvo pabaiga? Ne, ne pabaiga. Sako, lik stovėti, o visi šioje patalpoje [esantys] žmonės, kurie pažįsta tave tris dienas, pasakys, ką tavyje gero pamatė. Apsiverkiau, negalėjau nieko padaryti. Aišku, tai pastebėjo žmogus, kuris vedė šitą reikalą. Sako, Nomeda, o jei jus peiktų, kritikuotų, kaip reaguotumėte? Puikiai, prašom, na, kam į dūdą? Cha! Kritikuokit. Aš esu pripratusi. Va, kur atsakymas, kodėl mes iš savęs labai daug reikalaujame ir bet kokio amžiaus įrodinėjame, kad esame kažko verti.
Keturiasdešimties pastebėjau, kad vis dar įrodinėju savo tėvams, jog esu kažko verta, bet turiu pripažinti, kad mano mama iki dabar žiūrėdama mano laidas komentuoja, kaip atrodau, ir kritikuoja. Kalbėjome su ja apie tai. Sakau, mama, kodėl tu taip darai? Aš suprantu, kad ji taip daro, nes su ja taip darė. Bet reikia kada nors sustoti“, – pasakoja laidų vedėja.
Garsi moteris tikina, kad pokyčiai tiek savyje, tiek šeimoje ar net visuomenėje įmanomi tik pažinus save. Anot kūrėjos, labai svarbu tai išsiaiškinti ir imtis veiksmų, kad tėvų klaidos neapsunkintų vaikų gyvenimo net tada, kai šie palieka gimdytojų namus.
„Tavo savivertę užaugina tėvai arba neužaugina. Pasitikėjimą gali užsiauginti puikiai atlikdamas savo darbą, bet jei aš neturiu savivertės, pasakyti kažkokie raktiniai žodžiai mane, kaip moterį, išmuš iš vėžių. Aš prarasiu pasitikėjimą, aš galiu apsiverkti. Pagirk motyvuotai, argumentuotai žmogų ir žiūrėk, kaip jis reaguos. Ir žinosi, kokį vaiką matai prieš save.
Motyvuoti vaikus reikia, pastebėti, ką jie padaro, ir nereikės ugdyti. Nes mes savo kritika žlugdome vaikų kūrybingumą, pasitikėjimą savimi. Tai yra labai svarbu, nes šitoje žemėje gyvename trumpai. Būtų gera, jei nuo mažens galėtume gyventi su džiaugsmu, suvokdami savo laikinumą, bet kartu ir gyvenimo vertę. O mes kaunamės, einame prieš bangas, užuot tėvai mums būtų suteikę tą puikų jausmą ir suvokimą, kad reikia nustoti kovoti. Aš savo vaikams sakydavau: bandykite įsivaizduoti, kad gyvenimas panašus į jūrą; jei įšoksi ir jūra bus banguota, bandysi įveikti bangas, labai greitai pavargsi, bet jei pagausi ritmą, kaip [banga] pakyla ir nusileidžia, ir momentais ilsėsiesi, gyvensi kitaip“, – kalba pašnekovė.
N. Marčėnaitė nepailsta ieškoti atsakymų, kelti klausimų, nes nori gyventi ramia sąžine, be nuoskaudų ar užgniaužto pykčio. Jos siekis – neperduoti slegiančio emocijų nešulio vaikams, nes žmonės, kurie turi tėvams pretenzijų, taip ir neužauga. Moteris supranta ir savo tėvus, sako, kad keistis su jais vietomis, gyventi pokariu ir patirti bombardavimus, stebėti, kaip išdraskomos šeimos, nė už ką nenorėtų. Ir visgi yra tėvų poelgių, kuriuos suvokti menininkei nelengva iki šiol.
„Vaikystėje buvau atiduota močiutei, nuo 11 metų gyvenau su