laiko vagys užvaldo mintis ir gyvenimą
http://www.lrytas.lt/pramogos/zmones/n-marcenaite-laiko-vagys-uzvaldo-mintis-ir-gyvenima.htm
Kiekvieną rytą norėčiau taip nubusti. Pusiau miegodama klausausi tolimo varpų skambesio, kuris vis labiau įsisiūbuoja, nepramerkusi akių mėgaujuosi ką tik sapne regėtais vaizdais, sakinių nuotrupomis.
Bet varpai vis skamba ir skamba, kol garsas ima erzinti ir panašėti į mano išmaniojo muzikinį repertuarą.
O ne, tai tikrai jis, mobilusis telefonas! Tik jis gali dievišką Louiso Armstrongo balsą ir stebuklingą „What a Wonderful World” (angl. „Koks nuostabus pasaulis”) paversti bloga lemiančiais ženklais.
Gudrybė nepavyko – tobulas muzikos kūrinys prarado savo žavesį ir rytas nepasidarė džiugesnis. Jau geriau mane žadintų koks nors sintetinis garsų kratinys, dėl kurio išniekinimo niekada nesigraužčiau.
lėlė
Vieną dieną mano gyvenime atsirado mergaitė. Lyg iš niekur. Bet ne be reikalo, matyt. Dar visai mažutė. Liūdnokų akių, niekaip neišsirenkanti sau vardo. Tik ilgainiui supratau, kad mes susitikome neatsitiktinai. Pora mėnesių sekiau jai įkandin. Kad pamatyčiau, jog už kiekvieno kampo vis dar slapstosi stebuklai, maži dalykai gali būti dideli, kaip ir maži žmonės išmintingi, o daiktai kartais gyvesni ir už gyvuosius. Esu jai dėkinga, kad nevengė manęs ir sakė tik tiesą. Mergaitei reikėjo Lėlės, kad jos pasaulis nušvistų. O man reikėjo mergaitės. Gal ir tau vertėtų su ja susidraugauti.
Šv.Jonų bažnyčios varpai skambės po penkiolikos minučių, o dabar – septynios ryto, skamba žadintuvas telefone ir tinginiauti nebegalima. Protingai mąstant, koks gi skirtumas – dabar ropštis iš šiltos lovos ar palaukti, kol minutinė rodyklė apsisuks dar keliolika kartų. Juo labiau kad bergždžiai leisti laiką niekam ne naujiena – apie aštuoniasdešimt dienų per gyvenimą (tai girdėjau) žmogus praleidžia tualete.
Manau, jog man tai netinka, o taip nenutinka tiems, kurių vonia sujungta su biblioteka. Vis dėlto skirtumas yra. Esminis. Tokią dieną gyvenimui vadovauju visai ne aš, bet mažas, plonas, beveik tobulas, arogantiškas, juodas, labai išmanus aparatėlis.
Tikrai žinau, kad šis nedidukas tironas nepasitenkins sugadinęs man nuotaiką iš pat ankstyvo ryto.
Po kokio pusvalandžio jis ims nepaliaujamai skambėti ir į mano pasaulį įleis daugybę žmonių. Vieni primins neįvykdytus pažadus, kiti kur nors kvies, klaus nuomonės, lyg ji turėtų kokią nors vertę. Bus norinčių susipažinti. Žinoma, skambins ir tie, kuriuos aš myliu, bet būtinai, kai kalbėsiu su kuo nors mielu, telefonas ims monotoniškai pypsėti, primindamas, kad jau yra nekantriai laukiančių kitų.
Su visais smagiai kalbėsiu, juokausiu, žadėsiu net ir žinodama, kad tuoj pamiršiu, dalinsiu patarimų ir pati jų gausiu. O dar SMS, elektroninis paštas, socialiniai tinklai. Viskas pypsi, klaksi, vibruoja ir niekas negali palaukti.
Neteigiu, kad pertraukų tarp pokalbių nebūna, bet vos padėjusi telefoną tuoj paniškai ieškau, kur nukišau kitą savo laiko vagį – sąrašą.
Kas nors pasakys: geriausias būdas planuoti laiką – apgalvoti visus reikalus ir planus, o dar geriau – juos surašyti eilės tvarka. Melas. Mane irgi apgavo.
Nesakau, kad taip darau kasdien, bet aprašinėtų, pribraukytų, apipieštų popierėlių su privalomais darbais, pirkinių sąrašais mano namuose galima rasti kone ant visų horizontalių paviršių.
Sieninis kalendorius – ne išimtis. Jis išmargintas taip, kad įskaityti galima tik mėnesio pavadinimą, o visa kita nurašinėta profesionalios šperų rašytojos smulkiu šriftu.
Viskas nežmoniškai svarbu, neatidėliotina arba neišvengiama.
Tegyvuoja laisvųjų rankų įranga! Kiaurą dieną galiu dažyti, lipdyti, plauti, pjaustyti, virti, vairuoti, pirkti, vykdyti visus planų ir sąrašų punktus nepaliaujamai kalbėdama į stebuklingą ausinuką.
Taip įveikiu ir visas netikėtai iškilusias užduotis, kurios atskrieja telefonu ir dažnai skamba taip: „Mama, ar gali...”, „Nomeda, jūs turbūt pamiršote...”, „Gal norėtum...” (kaip nenorėsi?).
Kiekvieną tokios dienos vakarą pasidėjusi telefoną šalia lovos, paskubomis užrašiusi pamirštą rytdienos užduotį ant kalendoriaus, valydamasi dantis ir žvelgdama į veidrodį galiu sau drąsiai pasakyti: labanakt, Nomeda, tu pra...ikai dar vieną savo gyvenimo dieną.
Štai ir vėl varpai... Paskutiniai dūžiai panyra į rudeninį Vilnių apgaubusį rūką. Lėtai rąžausi klausydamasi skubaus moteriškų aukštakulnių kaukšėjimo į senamiesčio grindinį. Į pasimatymą taip nebėgama, taip lakstoma tik pagal sąrašą su telefonu rankoje. O aš niekur nevėluoju.
Tik penkiolika minučių... Net. Gal matėte mano telefoną?
tas nenumaldomas noras kalbėtis. Ir būti išgirsta.
Kad ir kaip gerai malčiau liežuviu, pradedu galvoti, jog pats širdingiausias, atviriausias, pats tikriausias mano šnekėjimas ne verbalinis. Iš burnos byrantys, prieš tai sąmonės cenzūrą praėję žodžiai atspindi norą būti kažkuo. Geresne, išmintingesne, šmaikštesne, nepažeidžiama ir niekada neliūdinčia.
Kitas dalykas, kai imu kalbėti rankomis. Tuomet budrioji aš prisnūdusi, ir ta šneka darosi tikresnė nei bet koks apdairus postringavimas. Rankos lipdo pačios, ir nelabai galiu su jomis pasiginčyti. Atviros tokios, susidraugavusios su širdimi.
Kai nulipdau kokią skulptūrą, jaučiuosi lengviau. Pasisakiusi. Iki kito karto. Praeina savaitė, o aš ir vėl pritvinkusi kažko, ką norisi paleisti į laisvę. O po to jau ir parodą galima daryti. Iki kitos parodos.
Taip ir gyvenu.
Gražus tas gyvenimas.
Apie knygą „Lėlė“
2011 m. išleistoje knygoje pasakojama apie mergaitę, kuri mamai išvykus dirbti į Airiją gyvena pas savo močiutę kaime. Suradusi palėpėje porcelianinę lėlės galvą, mergaitė prie jos pritvirtina žaislinio meškino kūną, šiaudines kojas bei rankas. Ir ši Lėlė tampa geriausia mergaitės drauge, su kuria jos abi tyrinėja aplinkinį pasaulį, kartu laukia grįžtant mamos.
Anot knygos autorės, ši istorija apie identiteto, tapatybės, individualumo paiešką. O knygos herojės lūpomis šnekant, kūnų gali būti visokių, bet geriausias – tavo paties.
Knygą „Lėlė“ įvertino ne tik skaitytojai, bet ir profesionalai. Tai geriausiai įrodo autorei įteiktų apdovanojimų sąrašas: „Baltic Book Art Contest“ diplomas, Patriotų premija, Knygos meno konkurso diplomas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos diplomai už geriausią knygą mažiesiems skaitytojams bei už reikšmingiausią debiutą.
virtuvės užrašai
Kulinarijos knygų yra galybė: nuostabių, pakylėtų, išieškotų, stilingų, metodiškų ir būtinai profesionalių. Ši knyga su tuo neturi nieko bendra, gal tik pagrindiniai veikėjai – maisto produktai, puodai ir viryklė – panašūs. Jeigu savo knygą bandyčiau pristatyti vienu sakiniu, tai jis būtų toks: iš virtuvės virtuvei – apie maistą, kuriuo noriu pradžiuginti savo mylimuosius.
Tai – daugiau nei jos šeimos kulinarinių receptų knyga. Skaitytojams tai – unikalus žvilgsnis į paprastą, tačiau kasdienės magijos pilną Nomedos gyvenimą, galimybė pažinti ją iš arčiau ir apie maisto gaminimą pašnekėti kitaip – su polėkiu. Įspūdingo grožio 240 puslapių knygą puošia šimtai fotografės Monikos Požerskytės ir pačios Nomedos nuotraukų, taip pat Nomedos keramikos darbai bei piešiniai.
