Amerikos spindesys N.Marčėnaitei neužgožė meilės Europai

„Tik grįžusi iš Amerikos supratau, kad esu tikra europietė“, – savo jausmais Senajam žemynui neabejoja Nomeda Marčėnaitė (48 m.), sugrįžusi iš kone mėnesį trukusios kelionės po Jungtines Amerikos Valstijas. Už Atlanto menininkė vyko su smagia draugija.

Prieš Filadelfijos meno mugę menininkė N.Marčėnaitė turėjo gerokai paplušėti.

„Vasaros nemačiau“, – sakė menininkė, kuri ruošdamasi šiam renginiui paaukojo gražiausią šių metų dalį.

Bet taip pat nuoširdžiai ir atsakingai ruošėsi ir kiti menininkai, tarp kurių buvo ir Nomedos marti drabužių dizainerė Indra Dovydėnaitė.

„Nors amerikiečiai renginį vadina meno muge, vis dėlto tai labiau amatų mugė. Tai tikrai nėra „fine art“, kur, manau, visiems lietuvių menininkams dalyvauti būtų buvę tikslingiau. Tačiau patirtis Filadelfijoje buvo labai įdomi. Tai buvo savotiškas iššūkis“, – kalbėjo Nomeda.

– Kokius darbus vežėtės į Ameriką?

– Per vasarą sukūriau daugybę įvairiausių keramikos darbų. Lietuvos konsulė Filadelfijoje Krista Bard, kuri 15 metų stengėsi, kad Lietuvos menininkai pagaliau patektų į šią mugę, pamačiusi mano skulptūras pasiūlė atsivežti ir jas.

– Kartu vyko ir jūsų marti drabužių dizainerė I.Dovydėnaitė?

– Kiekvienas menininkas galėjo į šią kelionę pasiimti asistentą. Kartu su Indra vyko mano sūnus Dovas Serapinas, o mane lydėjo draugas. Delegacijoje buvo būrys šaunių lietuvių menininkų.

– Kokį įspūdį amerikiečiams paliko lietuvių ekspozicija?

– Buvome giriami, kad tai labai aukšto lygio kolekcija. Tačiau mūsų darbai buvo eksponuojami pačiame salės viduryje, o parodos, kaip žinoma, yra apžiūrinėjamos einant ratu. Šiuo atveju centras – neparankiausia vieta.

Amerikiečiai labai smalsūs, viskuo domisi, klausinėja, tačiau perka tai, kas gali būti panaudojama. Kadangi mugė vyko keturias dienas, jie turėjo laiko apsižiūrėti, apsiuostyti. Kaip ir visame pasaulyje, pirkdami paskutinę dieną pirkėjai tikisi išpešti nuolaidų.

– Kokiais jūsų darbais domėjosi amerikiečiai?

– Viskas vyko labai keistai. Tai tik dar vienas įrodymas, kad bet kur vykstant reikia viską gerai ištyrinėti. Prognozuoti nieko negali.

Kai man buvo kalbama, kad greičiausiai bus domimasi vienais dalykais, paaiškėjo, jog tuo labiau domisi patys organizatoriai, o perkama visai kas kita.

Lankytojus labiau domino dubenys, kuriuos galima panaudoti praktiškai. Vienas ekstravagantiškas amerikietis nusipirko vieną smilkyklę kaip skulptūrėlę. Nieko nuostabaus – juk dauguma vyrų smilkalų nemėgsta.

Parodoje pristatyti Indros rankomis megzti drabužiai buvo šluote nušluoti, nes tai ne tik gražu, bet ir praktiška.

Vėliau, kai kalbėjausi su amerikiečių kolegomis, išsiaiškinau, kad Filadelfija nėra kraštas, kur populiari keramika.

– Kokį įspūdį paliko Filadelfija?

– Linksmiausia tai, kad jos beveik nematėme. Parodos metu visą laiką it kokie kurmiai praleidome didžiuliame pastate, kur nėra net langų.

– Užtat priešaky laukė suplanuota ilga kelionė po Amerikos platybes?

– Buvome suplanavę po parodos pasilikti lietuvių bendruomenėje Filadelfijoje, galbūt tuomet šio miesto būtume pamatę ir daugiau. Bet netikėtai į mugę iš Niujorko atvyko mano draugo buvęs dėstytojas anuometėje Lietuvos dailės akademijoje.

Nors draugai buvo nesimatę kone 20 metų, juos tebesieja šilti ir draugiškai santykiai. Tad netrukus mes visi keturi kartu su Indra ir Dovu buvome susodinti į didžiulį automobilį ir išgabenti į Niujorką.

– Kokį įspūdį paliko šis miestas?

– Smagiausia apžiūrinėti miestą kartu su žmonėmis, kurie ten gyvena. Niujorkas mums buvo aprodytas neišlipant iš automobilio, bet net ir žvelgiant pro langus šis miestas paliko didžiulį įspūdį. Bet Niujorkas nėra Amerika. Tiesa, kelionės pabaigoje mums ir vėl teko sugrįžti į šį miestą.

– Ar į jūsų ekstravagantišką ketvertą krypo dėmesys šiame didžiuliame mieste?

– Niujorkas yra ta vieta, kur tavęs niekas nemato ir nepastebi. Tai miestas, kuriame galima pasislėpti. Niujorkiečiai bėga, lekia, įsigilinę tik patys į save. Tačiau kitose Amerikos vietose mes nelikome nepastebėti.

– Kuo buvote kitokie?

– Mūsų nuomone, neatrodėme kaip nors labai išskirtinai – rengėmės paprastai, patogiai. Tačiau mūsų dažnai klausdavo, iš kur esame atvykę. Iš pradžių kantriai aiškindavome, kad iš Lietuvos, bet išvydę suglumusį žvilgsnį atsakymą suapvalindavome: „Iš Europos.“ „Vis dėlto jūs kitokie“, – darydavo išvadą amerikiečiai.

Kitas dalykas, išskyręs mus iš amerikiečių, – kad valgėme naudodamiesi peiliu ir šakute. Jie seniai taip nebesivargina. Daug kur pakelės baruose ar užeigose peilių reikėdavo paieškoti.

Man patinka stilingi žmonės, bet Amerikoje asmenybių, kurios labai išsiskirtų savo išvaizda, daug sutikti neteko. Kelias matėme gėjų kvartale San Fransiske ar Niujorke, tačiau kitur žmonės savo išvaizdai neskiria jokio dėmesio.

Susidarė įspūdis, kad kone visos amerikietės yra susiruošusios sportuoti.

Jei pasitaikydavo žmogus, kuriam rūpi jo apranga, tai išreikšta ypač ekstravagantiškai.

– Automobiliu keliavote per kelias valstijas – Kaliforniją, Jutą, Arizoną, Nevadą. Aplankėte garsiausius nacionalinius parkus. Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Neradau nieko juokingesnio už plastikinį Las Vegasą. Visi kičiniai Egipto viešbučiai daug prabangesni už šio miesto puošmenas. Čia, rodos, nėra jokių tikrų medžiagų. Pabarškini pirštu į marmurą, o jis skamba kaip plastikinis indas. Viskas žiba, spindi ir labai linksmina. Vienąsyk gyvenime reikia tai pamatyti.

Amerika tikrai yra kontrastų šalis, nors tas pat sakoma ir apie Rusiją. Šalia didžiulių pinigų matai visišką pigybę ar skurdą.

Apie amerikiečius galėčiau pasakyti vieną įspūdį: jie turi didelius namus, turiu omeny dangoraižius, automobilius ir lovas. Na, ir dar didelius atstumus.

Tačiau visa kita yra smulku: jų namai, butai, būstai. Tačiau šalia nedidelio namuko būtinai turi stovėti milžiniškas automobilis, kone tokio pat dydžio kaip namas. Dar klausimas, kuriame iš jų būtų smagiau gyventi, nes automobilis dažnai atrodo daug prabangiau nei tas namukas.

– Gamta neįtikėtina. Jaučiuosi tarsi pabuvusi kitoje planetoje, kokiame nors Marse ir jo kanjonuose. Keliaudami niūniuodavome Andriaus Mamontovo „Marso kanjonus“.

Gamta ir masteliai taip skiriasi nuo Europos, jog jautiesi atsidūręs kitoje planetoje ir perskridęs ne vandenyną, o kosminę erdvę.

Fotografuodama ir žiūrėdama į skaitmeninio fotoaparato ekraną suvokdavau, kad neįmanoma perteikti visos tos gamtos didybės, grožio, spalvų ir mastelio.

Milžinišką įspūdį paliko nacionaliniai parkai, kalnai ir kanjonai – pradedant Didžiojo Kanjono nacionaliniu parku, Zajono, Mirties Slėnio, Redvudo, Braiso, kurio uolos atrodo tarsi išverstas šakotis, ir baigiant įspūdingu Sekvojų parku.

Kalbėdami su paprastais amerikiečiais stebėjomės, kad daugelis iš jų ten net nėra buvę – jie tam neturi laiko. O tie, kurie yra aplankę, tuo didžiuojasi.

Mūsų kelionė jiems atrodė prabangi ne tiek finansine prasme, kiek laiko atžvilgiu. Amerikiečių atostogos labai trumpos.

Žinoma, taip gyvena ne visi. Amerikoje nulis kablelis kažkiek procento žmonių gyvena ir maudosi nepaprastoje prabangoje, o likusi dalis gyvena skurde. Vidurinio sluoksnio nemačiau.

– Po gamtos jums ir vėl teko sugrįžti į Niujorką. Kas laukė tąsyk?

– Į Niujorką sugrįžome pasižiūrėti Kristinos Kleizienės (dizainerė K.Kleizienė yra krepšininko Lino Kleizos motina. – Red.) tapybos darbų parodos, kuri vyko Lietuvos konsulate Niujorke. Ji maloniai sutiko, kad šalia būtų eksponuojami ir keli mano keramikos darbai.

Patekome į labai šaunų renginį. Jame ypač šiltai mus sutiko konsulas Valdemaras Sarapinas ir būrys niujorkiečių, kurie, kaip pajuokavau, tarsi buvo perėję specialią atranką. Jie gražūs, įdomūs ir intelektualūs. Tačiau po tokio intelektualaus vakaro vis dėlto patraukėme atsipalaiduoti į populiariausius Niujorko barus. Noriu pasakyti, kad labai skanus ir tas amerikinis alus!

– Po Ameriką keliavote su sūnumi Dovu ir marčia Indra. Ar vaikų ir tėvų santykiai kelionės neapkartino?

– Kai skirtingų kartų žmonės sukrinta į vieną vietą, ne visada sutampa požiūriai. Tai buvo dar vienas įrodymas to, ką kažkada perskaičiau Michelio Houellebecqo knygoje „Elementariosios dalelės“ apie hipių vaikus. Jie buvo pavargę nuo savo tėvų laisvių ir kratėsi jų gyvenimo būdo.

Keliaudama su vaikais supratau, kad kartais net neaišku, kas brandesni. Sėdėdami ant galinės sėdynės elgėmės taip, kaip elgiasi „galiorka“. O visos kelionės ir atsakomybės naštą buvo užsikrovę Dovas ir Indra. Ačiū jiems, suaugusiesiems.

Turiu savitą keliavimo būdą ir ne visuomet viską iš anksto planuoju. Man priimtinas ekspromtas, net jeigu tai man brangiai kainuoja. Ir ne tik finansiškai.

– Grįžusi iš Amerikos pasakėte, kad vis dėlto labai mylite Europą.

– Prisiminkime, kaip rinkome kelionės nuotraukas. Kai netyčia kompiuteryje nuklydome į albumą, kuriame sudėtos vasaros kelionės į Graikijos salas nuotraukos, taip ir išsilydėme nuo gražumo.

Matyt, vis dėlto svarbu, kur esi užaugęs. Nors mes augome ne saulėtoje Graikijoje, o sovietinėje Lietuvoje, vis dėlto Vilnius visada buvo lankstus ir drąsus miestas. O užaugome mes labai imlūs ir, atsivėrus sienoms, tą Europą greitai perpratome, todėl ji mums artimesnė nei Amerika.

Amerikai, kaip ir Rusijai, reikia netikro spindesio ir prabangos, nors šalia to gali akis badyti skurdas. Važiuojant Europos keliais viskas atrodo tvarkinga, miela ir jauku.

Matyt, esu iš tų žmonių, kuriems Amerika neįtiko. Štai neseniai feisbuke skaičiau žurnalisto ir rašytojo Andriaus Tapino įžvalgą sugrįžus po kelionės į Ameriką, perfrazuojant Samuelį Johnsoną: „Kai esi pavargęs nuo Amerikos, esi pavargęs nuo gyvenimo.“

Tikrai nesijaučiu pavargusi nuo gyvenimo, bet mano požiūris į Ameriką skiriasi.