Nomeda Marčėnaitė: „Kiekvienas esame atsakingas už tai, kokia mūsų Lietuva yra“

„Mano pasaulis gražus“, – sako Nomeda Marčėnaitė, kuri turi tiek sumanymų ir tiek veiklos, kad nelieka laiko savigraužai ar nuoboduliui. Ir kiek daug šviesių dalykų aplink save ji pastebi: puikų jaunimą, žinantį, ko nori, ir to atkakliai siekiantį, daug talentingų menininkų, stiprėjantį tautinį žmonių sąmoningumą, gimtosios šalies grožį ir jaukumą… Šalies, kurioje jaučiasi realizuojanti visus savo troškimus. Garsi menininkė, visuomenės veikėja primena, kad kiekvienas prisidedame prie atmosferos valstybėje kūrimo, nuo visų mūsų priklauso, kokia Lietuva yra ir bus. Ir kiekvienas lietuvis, nesvarbu, kur gyvena, yra reikalingas savajai šaliai.

Neseniai (Valstybės dieną) pasaulio lietuviai tradiciškai giedojo „Tautišką giesmę“. Ar prisidedate prie šios akcijos? Kaip vertinate šią ir panašias iniciatyvas?

Taip jau nutiko, kad šiais metais, kai buvo giedamas Lietuvos himnas, važiavau su draugu automobiliu, bet įsijungę radiją smagiai jį sugiedojome.

Nemėgstu dirbtinių švenčių ir labai džiaugiuosi, kad po truputį tautinio sąmoningumo daugėja, o noras švęsti svarbias valstybei dienas stiprėja. Svarbiausia, kad tokie dalykai vyksta natūraliai ir be dirbtino entuziazmo, kurio negaliu pakęsti.

Kaip dažniausiai minite valstybines šventes? Ar dalyvaujate masiniuose renginiuose?

Dažniausiai vengiu masinių susibūrimo vietų, bet šiemet, kaip niekada, Kovo 11-ąją žygiavau su savais ir kitais vilniečiais Gedimino prospektu ir jaučiausi labai natūraliai. Bet šiaip, nors ir labai vertinu mūsų laisvę, žinau jos kainą, esu linkusi švęsti mažesnėje draugijoje.

Beje, pastebėjau, kad šiemet kur kas daugiau žmonių sveikino vieni kitus socialiniame tinkle „Facebook“. Gal labiausiai dėl agresyvios politikos, parodžiusios, kokioje nepatikimoje kaimynystėje tenka gyventi.

Esate sakiusi, kad jei nori padėti sau, turi padėti kitiems. Kaip manote, ar tai – vienas svarbiausių motyvų, kodėl mes padedame kitiems?

Kaip kada. Kai esi stiprus, tada gali padėti kitiems ir juokauti, jog tai – ryškiausia egoizmo forma, nes pagalba kitiems suteikia begalinį vidinį džiaugsmą, – o kas gi nemėgsta džiaugtis. O būdamas silpnas negali padėti niekam. Gražiausia metafora, nusakanti tokią situaciją, – tai palyginimas su skrydžio lėktuvu instrukcija: palydovė primena, kad nukritus deguonies kaukei pirmiausia reikia ją užsidėti pačiam – tik tada būsi pajėgus pasirūpinti kitais.

Pagalbą kitiems, gyvenantiems sunkiau, vertinate ne kaip žygdarbį, o kaip pareigą. Tikriausiai Jūsų tėvams labiausiai reikėtų dėkoti už Jūsų auklėjimą…

Tikrai turiu už ką padėkoti savo tėvams. Ir už moralines nuostatas taip pat. Bet manau, kad didžiausią įtaką šiuo požiūriu man padarė močiutė, kuri itin mėgdavo cituoti biblinę išmintį. Bandysiu apytiksliai persakyti: „Būk šaltas arba karštas, bet nebūk drungnas, nes išspjausiu.“ Suprask, abejingas. Tai štai ji niekada ir nebuvo abejinga. Niekada nebuvau religinga, bet esu įsitikinusi, kad moralė yra inteligentiškumo, kultūringumo požymis, kuris, tikiuosi, būdingas visiems išmintingiems žmonėms.

Keista nebematyti Jūsų televizijoje. Ar Jums pačiai netrūksta šio darbo?

Manau, kad nei man, nei žiūrovams netrūksta manęs televizijoje – pakankamai ilgai ten vaidenausi. Kita vertus, šią akimirką nežinau, ką ten galėčiau veikti įdomesnio už dabartinę savo veiklą, kuri tokia įvairialypė, kad neturiu laiko nei nuoboduliui, nei savigraužai.

Nemažai žmonių stengiasi išgarsėti aktyviai reikšdamiesi žiniasklaidoje. Ar nemanote, kad kartais per daug dėmesio gauna niekuo nenusipelnę žmonės, o štai apie gražius darbus darančius lietuvius kalbama ne tiek daug. Kodėl?

Taip, pastebiu tokį užburtą ratą: jei tu rodomas per televiziją, esi žinomas, jei ne – didelė tikimybė, kad apie tavo darbus niekas ir nesužinos. O atsakymas paprastas: žmonės gyvena sukišę nosis į televizorius, o per jį rodo daugumai įdomius dalykus, vadinasi, apie kultūrą, mokslą, rimtus socialinius dalykus daug kalbama nebus. Paklausa lemia pasiūlą, nes televizija yra tokia pati pelno siekianti organizacija kaip ir, pavyzdžiui, aprangos industrija, kuri niekada nebandys parduoti to, ko žmonėms nereikia. Verslas yra verslas. Bet man dėl to nekyla jokių problemų. Jau daug metų namie neturiu dėžutės, vadinamos televizoriumi, ir pati renkuosi, kuo noriu domėtis. O tam šiais laikais yra daugybė galimybių. Mano pasaulis gražus.

Jums nuolat gimsta naujų meno ir socialinių projektų sumanymų. Ką įgyvendinate šiuo metu?

Kaip visada, turiu galybę sumanymų – vieniems randu laiko, kiti dar tik laukia savo eilės. Lipdau, tapau, rašau, su Vytu atnaujinu sodybą, dalyvauju įvairiuose socialiniuose ir meno projektuose. Na ir dar mėgstu pabimbinėti. Tai, mano manymu, yra ne ką mažiau svarbu nei savirealizacija. Pastebėjau, kad lėkimas bandant viską apžioti ne padeda atrasti papildomo laiko, o priverčia jį suktis dar greičiau. Todėl retsykiais sąmoningai stabdausi ir mėgaujuosi ramia gyvenimo tėkme.

Menininkai kartais nusiskundžia, kad Lietuvoje menas nevertinamas taip, kaip užsienyje. Ką manote Jūs?

Jeigu didesnes kainas įvardysime kaip vertinimą, tada taip, tikrai yra šalių, kuriose menininkams už jų darbus atlyginama kur kas dosniau. Bet reikia nepamiršti, kad yra ir tokių pasaulio kampelių, kur menas apskritai nevertinamas kaip nors išskirtinai. Mūsų nuostabioje šalyje išties yra galybė talentingų visų sričių menininkų, o rinka nedidelė, greičiausiai iš čia ir kyla tokio nuvertėjimo šaknys. Šiemet lankydamasi meno mugėje ,,Art Vilnius“ nuoširdžiausiai didžiavausi mūsų talentinga tauta. Svarbiausia, kad tik neimtume kaip kokios mantros kartoti, kad esame nevykėliai: toks požiūris naudingas tik mūsų šalies nemylintiems žmonėms.

Galbūt vien iš savo kuriamų darbų galėtumėte kuo puikiausiai gyventi užsienyje, tačiau savo šalies į nieką nekeičiate. Ar bent buvo kilusių tokių minčių?

Neįsivaizduoju savęs, nuolat gyvenančios kitur. Keliauti ar net pagyventi kelis mėnesius svetur smagu, bet ne nuolatos. Jaučiu, kad labai greitai imčiau ilgėtis šito žalio, vėsaus, tylaus, bet labai įdomaus krašto.

Ar Lietuvoje jaučiatės realizuojanti visus savo troškimus, esate laiminga?

Visiškai taip.

Koks Jūsų požiūris į emigraciją?

Emigracija man – natūralus reiškinys. Tremtis – ne. Kai žmogus turi galimybę pasirinkti, niekas negali jam uždrausti elgtis, kaip liepia širdis. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kai pasimokę ar pagyvenę svetur žmonės grįžta namo. Nes juk kiekvienas lietuvis reikalingas savo šaliai. Kad ir koks kartais nesvetingas savas kraštas atrodo būnant jame, iš tam tikro atstumo pažvelgus viskas gali pasirodyti ne taip dramatiškai. Na ir dar svarbu nepamiršti, kad atmosferą čia kuriame visi, taigi visi ir atsakingi už tai, kokia ta mūsų mylima Lietuva yra.

Esate sakiusi, kad Jus „kamuoja gyvenimo džiaugsmas“. Ar Jums visada buvo būdingas optimistinis požiūris? O galbūt tas džiaugsmas atėjo ilgainiui, jį reikėjo užsiauginti?

Sunku pasakyti, ar toks požiūris duotas su genais, ar jį pati išsiugdžiau. O gal ir tas, ir tas. Bet kai tik apniurstu, kaskart sau primenu, jog gyvenimas tik vienas ir teks iškart rašyti į švaraštį, todėl protingiau jį gyventi džiugiai. Jis per trumpas, kad pragyventum liūdėdamas ir be prasmės. Juk pasirinkimo galimybės tik dvi – graužtis arba linksmintis. Aš renkuosi pastarąją.

Ar pavyksta šiuo džiaugsmu užkrėsti aplinkinius?

Nežinau, bet labai to norėčiau. Kartais mėgstu sakyti, kad visi sutinkame, jog čiaudėti kitam į veidą ar gadinti orą yra nemandagu, o sugadinti nuotaiką kitam tarsi nieko tokio. O aš manau, jog tai taip pat nekultūringa ir inteligentiškam žmogui vertėtų tai prisiminti.

Jums tenka daug bendrauti su vaikais, jaunimu. Koks yra šiuolaikinis jaunimas, Jūsų akimis?

Jauni žmonės, su kuriais man tenka bendrauti, puikūs! Man regis, jie yra atviresni, labiau pasitikintys savimi ir aplinkiniu pasauliu, racionalesni (jau vien prisiminus, kad šiais laikais jie gerai pagalvoja prieš tuokdamiesi (šypsosi – red. past.), žino, ko nori, ir to atkakliai siekia. Jie, beje, kur kas pozityviau nei vidurinė karta vertina savo šalį. Žodžiu, puikūs tie mūsų vaikai!

Kas Jums pačiai buvo ir yra svarbiausia auginant vaikus? Kaip manote, kokias klaidas daro dažna mama auklėdama savo atžalas?

Didžiausia klaida, manau, yra įsitikinimas, kad negalima klysti. Tik suklydus svarbu taisytis ir niekada nesustoti tobulėti. Auga mūsų vaikai, ir gražiausiu atveju augame mes, kaip tėvai. Aš – ne išimtis. Auginau vaikus klysdama, bet vis dar noriu būti geresnė ir nepamirštu, kad tobulėjimui reikia pastangų. Beje, tai ne vienintelė sritis, kurioje nesijaučiu tobula, – norėčiau būti geresnė pilietė, menininkė, mylimoji, draugė (šypsosi – red. past.).

Ar esate nuolaidi vaikams?

Labai sunkus klausimas. Gali būti, kad vienaip atsakyčiau aš, o visai kitaip – mano vaikai. Būtinai jų paklausiu. Manau, kad būna įvairiai: kartais būnu pernelyg atlaidi, o kartais, kai to visai nereikia, įsispiriu ir demonstruoju nepalaužiamą charakterį. O tai vėliau net mane pačią juokina.

Ne paslaptis, kad nemažai žmonių žavisi Jumis kaip moterimi, asmenybe, mama, visuomenės veikėja ar kūrėja. Ar dažnai nepažįstami žmonės drįsta Jus užkalbinti? Kaip į tai reaguojate?

Kai kas nors ima labai atvirai žavėtis manimi, kartais pasakau, kad labai norėčiau susipažinti su ta ,,nuostabiąja“ Marčėnaite, nes, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu įvairių savybių. Kai kurios visai nepuošnios. Bet jei jau žmogus mane kalbina, visada mielai šnekuosi, nes juk kalbina, o ne muša.

Neabejoju, kad gyvenime esate labai daug išbandžiusi. Kokie nuotykiai ar potyriai Jums iki šiol atrodo patys įsimintiniausi?

Nardžiau po vandeniu, dalyvavau automobilių lenktynėse, apkeliavau daugybę šalių – visa tai mane labai džiugina. Bet lygiai taip pat įsimintini – pražydęs mano sodintas kaštonas, laukinis paukštis, nusprendęs, jog esu geriausia jo draugė, vaikų talentai, apie kuriuos net nenujaučiau, artimųjų dėmesys ar jausmas, kad esu ir vėl mylima.

Apskritai manau, kad žodžiui ,,nuotykis“ suteikiame ne visai tinkamą reikšmę: man kiekviena diena – nuotykis, nes kas nors būtinai nutinka, net kai, atrodytų, niekas nevyksta. Tik reikia mokėti džiaugtis.

Ką dar labai norėtumėte išmėginti ar išmokti?

Geriau klauskite, ko nenorėčiau…

Ilgai gyvenote užmiestyje, gamtos apsuptyje. Ar dabar Jums to netrūksta?

Ne, nebetrūksta – vėl turiu galimybę gyventi sodyboje. O ir mieste man labai patinka – Vilnius yra nuostabus! Puiki architektūra, žmonės, mentalitetas ir tradicijos.

Kaip mėgaujatės šia vasara?

Lipdau, paišau, uogauju, verdu uogienes, gaminu, myliu, draugauju su žmonėmis ir lapėmis, dalyvauju projektuose, bendrauju su žmonėmis per socialinį tinklą „Facebook“. Gyvenu mėgaudamasi kiekviena diena.

Dėkoju už įdomias mintis.