Oda, kurioje gyvenu

Vaidmuo. Žaidimas. Kaukė. Kūno meno (angl. body art) plenero dalyviai skirtingais žodžiais įvardija savo sukurtus portretus ir jų sukeltas būsenas. Viktorija Vitkauskaitė stebi, kaip sluoksnius dažų ir tuzinus menininkų idėjų sugėrusi oda keitė garsius Lietuvos kūrėjus. Parašyti tarptautinį kūno meno gyvenimo aprašymą yra lengva. Jo gimimo vieta – didžiosios pasaulio meno scenos nuo Niujorko iki Vienos. Amžius – vis dar jaunuolis, žvaliai kopiantis į šeštąją dešimtį. Tėvai ir globėjai – ryškios meno pasaulio asmenybės nuo Yves’o Kleino iki Marinos Abramović. Kiti giminės nariai: hepeningai, performansai, konceptualusis menas. Kur kas trumpesnė ir kuklesnė šio meno istorija Lietuvoje. Pavieniai body art bandymai retkarčiais žybtelėdavo nebent vakarėliuose su ryškiu komerciniu pamušalu, kur drobe vienam vakarui tapdavo jaunos gražuolės. „Bet čia visai kitaip ir apie ką kita“, – sako Palangoje pirmą kartą surengtame kūno meno plenere „Parodyk man savo veidą“ dalyvavę menininkai. Andriaus Miežio iniciatyva susibūrę aštuoni autoriai, įskaitant patį organizatorių, – skirtingo braižo ir dirbantys įvairiomis technikomis. Tapybos, grafikos, keramikos, juvelyrikos sričių atstovai plenere stojo ne prie molbertų, bet palinko prie vienas kito veidų: šie tapo drobe, išmarginta kokybiškais, specialiai kūno menui skirtais dažais.

MIGLĖ KOSINSKAITĖ: „Su kūno menu susidūriau pirmą kartą. Jaučiausi truputį nedrąsiai: atrodė nejauku paimti ir liestis prie kito žmogaus, juolab nepažįstamo, veido, o paskui leistis, kad jis pieštų ant tavojo. Bet labai greitai persilaužėme. Visi esame profesionalai, tad į veidus pažvelgėme kaip į drobę – imi ir tapai. Viskas vyko ramiai, tvarkingai, sklandžiai, lyg būtume tai darę šimtą metų. Nors buvo ir nemigo naktų svarstant, ką ryte darysiu, ką piešiu. Visi dirbome įtemptai nuo ryto iki vakaro. Antrame Audriaus Gražio dirbtuvių aukšte stovintis manekenas – dažais padengtu kūnu moteris su impozantiška skrybėle iš Rio de Žaneiro karnavalo – signalizuoja, kad šiam menininkui su body art teko susidurti kiek anksčiau. Spalvinga dirbtuvių „gyventoja“ – reminiscencija iš prieš keliolika metų tuomečio Vokietijos ambasadoriaus rezidencijoje vykusio projekto. Tuomet A. Gražys buvo ką tik grįžęs iš Brazilijos, tad jo tapytas manekenas atspindi šios šalies karnavalo nuotaikas. Šįsyk, išgirdęs A. Miežio pasiūlymą dalyvauti kūno meno projekte, menininkas taip pat ilgai nedvejojo. Juk, jo žodžiais, tokių dalykų nedarai kiekvienais metais. Į nesubtilius bandymus sužinoti, kaip kilo idėja panaudoti ne tik ryškiaspalvius dažus, bet ir baltąjį molį, A. Gražys atsako truktelėdamas pečiais. Pauliaus Arlausko veidą beveik visiškai po molio sluoksniu paslėpęs menininkas juokiasi, kad šis modelis lengvai pasirašo viskam. Tiesa, jau netrukus pats sulaukė subtilaus kolegos keršto: jo veidą P. Arlauskas ištapė auksu, kuriuo dengiami paveikslų rėmai. Šios laisvos improvizacijos tik patvirtina A. Gražio žodžius, kad į plenero rezultatą menininkai nežiūrėjo kaip į kokią nors aiškiai apibrėžtą ir sukąstais dantimis privalomą įgyvendinti užduotį.

AUDRIUS GRAŽYS: „Buvo idėja, kurioje iš pradžių visi šiek tiek maudėmės, o paskui labai užsivedėme. Vienas įdomiausių dalykų man buvo pirmą kartą pamatyti save ištapytą veidrodyje. Kol menininkas tave tapo, nežinai, ką pamatysi. O išvydęs lyg įsigyveni į tą stilistiką, kaukę, kuri tau uždėta, netgi imi elgtis kitaip. Be abejo, tapydami kiekvienas išlaikėme savo manierą. Kitaip gal ir neįmanoma (nebent labai rimtai pasiruoštum). Kartais apie mano kūrybą sako: o, tu labai įvairus. Bet juk vis tiek visur esu aš. Dirbu ciklais, tačiau kiekviename jų galima šį tą įžvelgti iš praėjusio ciklo.“ Plenero „svetimšaliams“ – fotografijų, kuriose įamžinti portretai, žiūrovams – įdomu spėlioti, kas pasislėpęs po konkrečiu piešiniu. Ir tai padaryti stebėtinai lengva. Daugelyje darbų net po smulkiais grafiškais motyvais, augalų žiedais, išpiešta burka ar išrašytais šūkiais gali identifikuoti Eglę Kuckaitę, Nomedą Marčėnaitę ar Juozą Sidaravičių. Menininkai sako, kad paslėpti konkretų žmogų už savo sumanymo anaiptol nebuvo jų tikslas. Aiškiausiai šito „paslėpta–nepaslėpta“ žaidimo esmę įvardija N. Marčėnaitė: anot jos, portretus „išneša“ asmenybės jėga, kurios nesugeba paslėpti nei dažai, nei teptukai.

NOMEDA MARČĖNAITĖ: „Manau, kad tiesiog gražus kūnas be vidinio turinio to negalėtų padaryti. Kartą vieno žurnalo redaktorė paskambinusi klausė: „Kokia jūsų grožio paslaptis, ką patartumėte mergaitėms?“ Nepatogu save cituoti, bet atsakiau: gražiausias makiažo pagrindas – perskaitytos knygos ir apskritai išmintis, o ant to jau galima dėti ką nori. Patirtis, išmintis, gerumas yra tavo uždarbis per gyvenimą, o tai – geriausias ir makiažo, ir kūno meno pagrindas. Man labai gražus aspektas, kad šiame projekte dalyvavo brandesni žmonės. Pas mus grožis dažnai suprantamas vieninteliu būdu: turi būti dailus ir jaunas kūnas. O mes nei matėme savo raukšlių, nei dėl jų išgyvenome, nes į savo kūną žiūrėjome kaip į meno objektą. Iš subjekto tampi objektu – tai labai įdomu.“ Efemeriškas kūno menas po pusdienio įtempto darbo išnykdavo lyg mandalos: vandens srovė nuplaudavo vos užgimusį kūrinį, o jo „drobė“ apsikeisdavo vietomis su autoriumi ir palinkdavo piešti naujo plenero dalyvio veido. Tačiau, kaip pastebi N. Marčėnaitė, baigtas kūrinys visuomet gyvena savarankišką gyvenimą – nesvarbu, tai keramikos darbas ar tapyba ant kūno. „Galiu netgi brėžti takoskyrą, kad jei žmogui gaila parduoti savo darbą, vadinasi, tai tik jo hobis, o ne gyvenimo būdas“, – kalba menininkė. Visgi galutinio plenero rezultato – įspūdingų fotografijų ir artėjančios parodos – iš pradžių nenumatė net patys jo dalyviai. Tačiau šiaulietė tapytoja ir fotografė Edita Sudžiūtė į jai patikėtą užduotį nufotografuoti sukurtus portretus pažvelgė taip kūrybiškai ir atsakingai, kad neliko abejonių: kūno meno plenere gimė dar vienas kūrinys – meninė fotografija.

AUDRIUS GRAŽYS: „Atsirado trys autoriai: menininkas, kuris tapo, menininkas, ant kurio tapo, ir Edita, kuri fotografuoja. Ji iš savęs reikalavo maksimalios kokybės. O juk dirbome patalpoje, kur nėra specialių prožektorių, tinkamo apšvietimo, fonų. Viską darėme ekspromtu. Pavyzdžiui, paveikslai, kuriuos atvežėme viešbučiui kaip padėką už apgyvendinimą plenero metu, tapo nuotraukų fonu. Sutarėme į Editos vizijas nesikišti: ji yra fotografijų autorė ir ji sprendžia, kaip turi atrodyti galutinis variantas. Edita dirbo daugiausia už mus visus: ji ir tapė kartu su kitais plenero dalyviais, ir fotografavo sukurtus darbus.“ Vilniuje planuojamoje atidaryti parodoje netgi plenero dalyvių bičiuliai netikėtus jų amplua ir vis kitokius veidus pamatys pirmą kartą. Menininkai iškentė kelis mėnesius išlaikę intrigą ir atsispyrę pagundai parodyti net savo selfius. „Įsivaizduokite, kaip buvo nelengva“, – kvatoja M. Kosinskaitė. Tačiau kantrybė paprastai laimi. Netrukus parodų lankytojai galės vienoje erdvėje pamatyti didžiąją dalį plenere sukurtų portretų ir leistis į svarstymus, kiek iš tiesų žmogus gali turėti veidų, kokius juos mato aplinkiniai. To laukia ir patys menininkai, plenero rezultatus matuojantys ir kiek kitomis, asmeninėmis, dimensijomis.

MIGLĖ KOSINSKAITĖ: „Mėgstu persikūnijimus ir visokius persirengimus, man patinka karnavalai, todėl buvo smagu ir dalyvauti plenere, ir pozuoti Editai. Po šio plenero dar kartą supratau tai, ką jau žinojau anksčiau: mėgstu ir noriu keistis. Noriu užsiimti įvairiais žanrais, išlįsti iš drobės ir molberto rėmų. Jei tik proga pasitaiko, aš visada esu už. Pavyzdžiui, dabar manau, kad būtų labai smagu ištapyti kokią nors sieną.“

NOMEDA MARČĖNAITĖ: „Per Editos prizmę tampi meno kūriniu. Žvelgi į save kitaip, atsiranda pretenzija ne į grimą, ne į tai, kad gražiai atrodytum kaip moteris, bet į meno kūrinį. Tai visiškai skirtingi dalykai. Suvoki, kad esi savo kūno savininkas, vertini jį, bet nepervertini. Tiesą pasakius, pleneras man buvo paskutinis impulsas pasidaryti tatuiruotę. Vis dėlto kūno menas man žiauriai gražus. Apskritai manau, kad visi menininkai iš savęs šiek tiek daro meno kūrinius.